Ar smagi bus kelionė?

Neseniai gavau tokį laišką, į kurį pabandysiu dalimis atsakyti.

Esu pradedančioji, bet labai noriu kažko pasiekti. Ką daryti, jei rašau, bet savo veikėjams mėgstu duoti nelietuviškos kilmės vardus? Dažnai suteikiu Semo, Maiklo, Džeinės, Sindės ir kitus vardus. Tikriausiai tuo noriu veikėjus išmesti iš nuobodulio ir kasdienybės, kuriais mano mintyse yra virtę lietuviški vardai. Ar tai labai blogai?

Nemanau, kad tai labai blogai. Greičiau skaitytojui išduoda tai, ko pati gal nenorėtumėt išduoti. Man, gyvenančiai užsienyje ir skaitančiai įvairių tautų literatūrą, būtų labai keista rasti ne anglakalbio autoriaus knygoje veikėjus, kurie gyvena lyg ir ne anglakalbėje šalyje, bet vadinasi angliškais vardais. Neatrodytų kaip nors įdomiau, savotiškiau, ne. Atrodytų apgailėtinai. Tarsi autorius bando lįsti į užpakalį didesnei tautai su senesne kultūros istorija arba bando kopijuoti svetimą literatūrą.Tiesą sakant, mielai skaitau skandinavų ar slavų literatūrą vien dėl tos “kitokios“ aplinkos, kitų vardų. Savotiški jų vardai – tai vienas iš jų savotiškos literatūros ženklų. Tačiau netapsite savotiška, pasiskolindama kitoniškus, sau svetimus, vardus.

Be to, norėčiau pastebėti, kad suvardinote visai ne anglų kilmės vardus. Pvz. Džeinė angliškai yra rašoma Jane. Hm, nieko neprimena? Lietuviškas atitikmuo būtų Janina, Janė, o kilme jis hebrajiškas. Maiklas yra rašomas Michael – hebrajiškos kilmės vardas, lietuviškai – Mykolas. Semas yra Sam, sutrumpintas nuo Samuelis – irgi hebrajiškas. Sindė yra Cindy, nuo Cinthia (Sintija) – graikų kilmės, reiškiantis “nuo Kinto kalno“.

Pasidomėti savo veikėjų vardais tikrai vertėtų. Veikėjai – kaip vaikai, reikia juos užvadinti taip, kad paskui būtų lengva atpažinti, vardas turėtų prasmę ir sietųsi su veikėjo charakteriu. Pvz. mano novelėje “Gaisras“ veikia Berta ir Gabrielius. Vardas Berta yra vokiečių kilmės, jis reiškia “garsi, žymi“. Iš tiesų mano Berta nėra garsi ar žymi, toks yra jos vyras, o ji tik norėtų tokia būti. Gabrielius yra hebrajiškos kilmės ir pirmiausia asocijuojasi su vardu angelo, pasiųsto pas vieną mergelę pranešti, kad ji be sekso pagimdys kūdikį… Gabrielius yra Bertos draugas, ir ji pati sau nepasisako, kad norėtų iš jo sulaukti panašios “angeliškos“ žinios – išsigelbėjimo. Ar tiesiog sekso. Bet angelai yra “jokia“ lytis, o Bertos Gabrielius – gėjus. Man smagu, kad kūrinys turi šias užslėptas reikšmes. Beje, abu vardai ne lietuviški, tačiau Lietuvoje dažnai sutinkami. Ar jie primena nuobodulį ir kasdienybę?

Vardai duoda užuominą į žmogaus kilmę, amžių, laikotarpį, kuriame jis gyveno ar gyvena. Pasidomėjus, kaip vadinami šiandien gimę vaikai, galima nusiraminti – greitai literatams nereikės skolintis angliškų vardų, nes savi jau seniai pasiskolinti ir įprasti ausiai. Štai vienoje mokykloje nusirašytas “keistų“ vardų sąrašas, jei kartais norėtumėt pasinaudoti: Grantas, Glorija, Armandas, Liucilė, Andrėja, Elina, Dorotėja, Benas, Paula, Vanesa, Taidė, Bertina, Alarija, Amanda, Samanta, Elina, Adonis… Ten pat radau ir retesnių lietuviškų: Guoda, Saulena, Deimilė, Rusnė, Ainis, Arminta, Vykintė, Eisvina, Ula, Aistina, Vaidilė, Akvilė, Džiugas, Deimena, Eivydas, Jogailė, Aivaras… Kai kurie iš jų, žinoma, dažnai girdimi, tačiau užsirašiau juos dėl to, kad prie jų buvo pažymėta, jog taip šaukiamas tik vienas vaikas, kai tuo tarpu prie sąrašo rekordininkų buvo kiti skaičiai: Gabrielė (9), Karolina (8), Nojus (7), Lukas (7).

Daugumos vardų reikšmes galima rasti www.day.lt/vardai

Dar vienas vardų šaltinis*: http://vardai.vlkk.lt/

Ar lietuvė turėtų savo knygose skatinti lietuviškas tradicijas? Ar skaitytojai labiau vertina lietuviškumu dvelkiančius kūrinius, ar fantazijų vaisius, kur visiems atrodo gražiau, mieliau? Ne vien varduose kabliukas. Visuose mano kūriniuose Lietuva nėra minima.

Lietuvė nebūtinai savo knygose turi skatinti lietuviškas tradicijas. Ypač jei ji pati tų tradicijų nemėgsta ar nesupranta. Svarbu būti sąžiningu sau pačiam, nemeluoti ir skaitytojui. Skaitytojai vertina gerą literatūrą. O grožinės literatūros mėgėjai, be abejo, supranta, kad joje daug fantazijos. Tačiau čia paradoksas – pasakojimai yra išgalvoti, tačiau juose skaitytojas atpažįsta pasaulį, tikrovę, aplinką, kurioje gyvena. Ir jam tai gali netgi nepatikti – ne tame esmė. Kartais tai, ką pamatai veidrodyje, nėra labai patrauklu ir miela, gal netgi atstumia, o tačiau kitą dieną ir vėl žiūrime į veidrodį. Kam? Kad pažintume save.

Ką tai reiškia “dvelkiantis lietuviškumu“? Mano pirmoji asociacija būtų: kažkas pilko, niūraus, ištęsto ir nuobodaus. Štai – stereotipinis lietuviškumo prozoje įsivaizdavimas. Bet dėl to, manau, kalti senieji literatai ir jų pasekėjai. Jiems, mat, patinka “maloniai nuobodžiauti“ skaitant kolegų kūrinius. Akivaizdu, kad daugumai skaitytojų – ne.

Nieko tokio, jei jūsų kūriniuose neminima Lietuva. Vien jau autoriaus vardą perskaičius susidarome išankstinę nuomonę, kad bus kalbama apie mūsų aplinką, nebent yra nurodyta kitaip (pvz. dabar rašo ir emigrantai, tad kartais net pavadinimas sufleruoja, kur vyks pasakojimo veiksmas). Kūrinio temos gali (ir turi) būti universalios, žmogiškos. Kartais ir be veikėjų vardų galima apsieiti. Tačiau yra ir kitas dalykas: išgalvoto veiksmo realumą kuria… tikslios aplinkos detalės. O kokias detales aprašysite? Ar ne savosios, lietuviškosios, aplinkos? Nelabai tikiu, kad gyvendama Lietuvoje galite aprašyti ne Lietuvą. Nebent rašote labai abstrakčiai. Tuomet gali būti kitas trūkumas – vaizdingumo…

Apskritai turbūt jokia šalis nėra minima, jokia reali gatvė, pastatas ar vietovė. Rašau apie išgalvotas vietas, žmones, kuriu naujus pavadinimus ir architektūrą. Vampyriškų ir unreall istorijų nekuriu, rašau apie jausmus, žmones, likimus ir visą kitą, bet neįtraukiu realių pavadinimų ar vardų. Netgi drabužių firmų neminiu, kavinių pavadinimų.

Kas gi lieka, jei atsisakai aplinkos tikroviškumo? Jausmai ir likimai. Lyrika. Lieka, tiesą sakant, visai nemažai. Nauji vietų pavadinimai ir architektūra? Puiku. Kinematografijoje naudojama tokia technika, kai atskiras scenos dalis nufilmuoja skirtingose miesto ar net pasaulio dalyse, o paskui sumontuoja į “naująją realybę“. Filme juk turėtų būti dar akivaizdžiau, kad aplinka ne tikroviška, o sufalsifikuota, ar ne? Kažkodėl žiūrovams tai netrukdo mėgautis filmo siužetu. Bet gal tik tiems, kurie nežino, kaip iš tiesų turėtų atrodyti to miesto gatvės? Pavyzdžiui, nebūčiau pastebėjusi, kad filmo “King Kongas“ (paskutinėje versijoje) miesto scenos nufilmuotos Naujojoje Zelandijoje – Velingtone. Anglų režisierius Davidas Leanas filmą apie rusų poetą ir gydytoją “Doctor Zhivago“ (“Daktaras Živago“) filmavo kur tik nori, tik ne Rusijoje – Ispanijoje, Suomijoje… Ekrane mes matome kitą realybę, kuri mus apgauna ir sužadina mūsų vaizduotę. Autoriaus pareiga įtikinti mus, kad esame ten, kur jis norėtų kad atsidurtume. Norite, kad atsidurtume abstrakcijoje? Jūsų valia.

Manęs kartais klausia, ar jau rašau apie Australiją. Atrodo logiška, kad gyvendama čia turėčiau imti aprašinėti čionykštę aplinką. Taip, kažką rašinėju dienoraščiuose ar šiame tinklaraštyje. Bet galite pastebėti, kaip iš pradžių viskas atrodė “plokščia“ – tarsi matyčiau tik išorinį gyvenimą, bet negalėčiau patekti į jį, įsigilinti. Tarsi aš, gyvenanti trimačiame pasaulyje, bandyčiau patekti į dvimatį paveikslą. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo daugiau tūrio atrandu. Ir ką aš sužinau? Kad ir čia žmonės panašūs, dramos (komedijos ar tragedijos) vyksta panašiu principu. Įsižiūrėjusi į australiečius, pasisemiu įkvėpimo lietuviškiems personažams, kuriuos kuriu iš atminties ir pasitelkdama vaizduotę… Taigi kaip ir nesvarbu, kur gyveni, kai rašai. Svarbu, kad žinotum, kur gyvena veikėjai, ir kodėl jie būtent čia gyvena, ir ką per jų gyvenimą ir patirtis nori pats pasakyti.

Ar man reiktų rašyti apie Lietuvą? Ar likti kraštuose, kur žmonės gauna angliškus vardus, bet gyvena mieste be pavadinimo? Ačiū iš anksto.

Niekas negali jums nurodinėti, apie ką turite rašyti. Jei tik norite, tai ir likite kraštuose, kur žmonės gauna angliškus hebrajiškos kilmės vardus, transkribuotus nuo lietuviškų meilės romanų vertimų, pasirinkite sau kokį nors įspūdingą slapyvardį (kaip Elena de Strozzi, Maria ar Sara Poison ir pan.) ir įsivaizduokite, kad gyvenate Paryžiuje, Venecijoje, Niujorke, Londone, Velingtone, kuris iš tiesų netgi nėra tikrasis Paryžius, Venecija, Niujorkas, Londonas, Velingtonas, o tik jūsų vaizduotės miestas su jausmų ir likimų pilimis… Manau, kad atsiras norinčių skaityti ir tokią literatūrą, kaip kad atsiranda žmonių, kuriems nepakanka apelsinų sulčių ar vyno, ar alaus, ar netgi marihuanos, jie kažkodėl ima ir “užsimeta“ ant liežuvio LSD markutę… Svarbiausias klausimas yra šio įrašo pavadinime.

*Įterpta vėliau (2012-02-03).

Išganymas po Lalagės

(1)

[Ž]odžius, kuriais kaip tik ir derėtų apsakyti, jog visą šį neilgą laiką vienos iš jų kūne plitę nuodai (tai jų plitimas buvo išreiškiamas šitaip simetriškai vienai nuo kitos tolstant) pagaliau pasiekė širdį, / galbūt sukuriant iliuziją, neva įmanoma nieko nepasirinkus šičia liktis, / sunkiai įžvelgiamos klastos, štai kodėl jam atrodę, / jei nebūtų troškęs paties uolumo, geriausia “begėdiško“ ir “įžūlaus“, jis nebepajėgęs suvokti jos kaip nuolat atgimstančios ir išperkančios; / išnykti, palikti jį ir nenusisekusį turinį, pasinaudojus stiklo simbolika, / lyg kartu su įkarščiu būtų pasikeitusi žodžio reikšmė, / vis labiau jautėsi dalyvaująs savo išgelbėjime, vienu sykiu atsitinkąs išsigelbėjęs, lyg žmonijos klasta, susiejusi jį su jos neslopstančiu geismu, / kuris jį apimdavo supratus, jog šiame, o ir kituose apsakymuose jam numatyta geisti tarnės, / Tąsyk gerą valandėlę gulėjęs visiškai nejudėdamas: / ir iš žemėtos burnos veržiąsis dvokas), apsakytinas išvirtęs jo žvilgsnio centre nenatūraliai, / o juk buvo užklydę šičia, matyt, tik šiaip sau, jųdviejų veidai, kaip ir grūdų kaugės, pamėkliškai dunksančios jiems už nugarų, / todėl ties mente susimetęs kauburys atrodė visiškai pagrįstas), arba melavo taip nuoširdžiai, naiviai, kad tai suo genere jau nebuvo melas. / tačiau vis tiek atrodė, kad žvirblis pats įveikė pirštų tvorą ir pasalūniškai paspruko, dargi pašaipiai – lyg nusilenkdamas – švystelėjęs visų stebinčiųjų akyse. / – ir šitaip dar labiau sutrikdyti šeimininkę, priversti ją elgtis taip, kad neliktų nė mažiausių abejonių, kuri iš jųdviejų šią akimirką iškilesnė, / akyse tvykstelėjus nesumeluotam siaubui, iš jos šakumo ištrykš šlapimo srovė ir pasilies į klaną. Jis ekstatiškai šūktelėjo ir timptelėjęs marškinių kraštus išbarškino likusias sagas.*

(2)

“Lalagės“ fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno “apsakymų vainiko“ puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: “Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės“, o A.J. džiugiai atsakęs: “Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!“ – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas “Suokalbis“ pažįsta A.J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.

Tiesiog nuostabu, kaip tas recenzentas atpažįsta intelektualumą. Jei ne jo recenzija, nebūčiau net pamaniusi, kad knyga skirta tokiems aukštiems intelektualams, kokių lietuviškai skaitančių reta (ir aš, žinoma, ne iš jų), todėl niekas tiesiog nesugebės apžvelgti tokios intelektualios knygos, suvokti, nusakyti jos vertę… Taip pat radau parašyta, kad tiems, kuriems A.J. knyga bus pirmoji (suprask – neskaitantiems žmonėms, nes antraip įsivaizduočiau, kad “Lalagė“ tampa pirmąja knyga paaugliui), ji gali tapti ir paskutiniąja – po jos jau nesinorės literatūros. Niekai! Lietuvių skaitytojai ir taip žino, kad lietuvių literatūra yra mėšlas – A.J. raidžių krūvele tikrai nenustebinsi (nebent tikrai kokį paauglį, kuris dar kažko tikisi). Bet štai rašytoją tikrai galima sukrėsti.

Panašiai man yra atsitikę su vienu teatro spektakliu – Oskaro Koršunovo “Oedipas Karalius“ – pažiūrėjus tris dienas atrodė visiškai tamsu ir kamavo mintys apie tai, kad būti teatre, turėti teatro aktorės diplomą yra įžeidimas sau, jau nekalbant apie tai, kad teatras išvis yra beprasmybė, idiotizmas ir šikimas ant kitų galvų. Anąkart mane išgelbėjo kitas spektaklis – mėgėjiškas. Vaidino keturios merginos, visai ne aktorinio studentės. Spektaklis buvo valandos trukmės, sudarytas iš eilėraščių, stalų, kėdžių, prožektoriukų. Merginos tiesiog kalbėjo su mumis, žiūrovais, su manimi. Jos atšildė mane. Jos pripildė teatro erdvę prasmės. Šviesos. Jos nuramino mane – teatras man yra tai, kas yra man, o ne O.K. Pastarojo tiesiog reikia pagailėti. Ir iš gailesčio neiti į jo spektaklius (ką nuo tol, beje, stropiai ir darau). Gal kada nors žmogus ką nors suvoks. O gal ir ne. Kaip jam pasiseks.

Po A.J. knygos, kurią perskaičiau įjungusi ne penktąjį, o trisdešimtąjį bėgį, mane taip pat buvo apėmusi panika, kad užsiimu kažkokiu nelabai oriu ir nelabai sąžiningu darbu – literatūra. Bet kadangi jau esu išmokusi teatro prasmės pamoką, panika tik sukirbėjo ir aš ją greitai išjuokiau (netgi garsiai – pakalbėjusi apie tai su kolege, kita rašytoja). Visiškai ramybę atgavau, o iš “Lalagės“ lalėjimo net nebesijuokiu, o galvoju su užuojauta (juk užjausti reikia žmones, kurie neturi humoro jausmo, kurie nėra laisvi mąstytojai, o vis tiek mano, kad gali rašyti, kurie netgi nėra intelektualūs, bet manosi esą intelektualai vien dėl to, kad moka lotynų kalbą ir moka skaityti genijus – ir tai kažin ar moka, ar tik nuduoda), išsigelbėjau, nes skaitau kitą knygą – skaitau pirmuoju bėgiu ir nenoriu greitai perskaityti iki galo, kad kuo ilgiau pratęsčiau skaitymo malonumą.

Ta knyga nustebino nuo pat pirmosios eilutės. Ir tebestebina. Ta knyga mane liečia ir keičia. Per ją daug ką suprantu apie save. Per ją jaučiu, kiek daug man dar reikia augti. Ir kad nesu intelektuali, tačiau skaitau intelektualą. Skaitau prozininką, kuris yra ir poetas. (Knygą išvertė poetas, kuris nesivadina poetu, o kaip vadinasi – prozininkas, eseistas?) Vertimas yra nuostabus. Pasakojimas yra nuostabus. Ir tai knyga apie patį rašymą. Daug sluoksnių. Neįprasta forma. (Ko gera, forma tuomet ima rodytis neįprasta, kai jos turinys – unikalus.) Ir tai knyga-įrodymas, kad rašymas yra mąstymas, kad rašymas yra matymas, kad rašymas yra kalbėjimas(is). Tai Michailo Šiškino “Laiškų knyga“.

(3)

Anksčiau man atrodydavo, kad gyvenimas – tai pasirengimas mirčiai. Žinai, kažkada pasijutau esąs lyg Nojus, kuris suvokė, kad anksčiau ar vėliau prasidės tvanas ir gyvybės egzistavimas žemėje pasibaigs. Todėl kad išsigelbėtų jis privalo statyti arką. Nojus nebegyvena kaip visi, tiktai vaikšto ir mąsto apie tvaną. Taigi aš stačiau savo arką. Tiktai mano arka buvo ne iš rąstų, o iš žodžių. Ir štai viskas aplinkui gyveno dabartimi, džiaugėsi tuo, kas laikina, o aš galėjau galvoti tiktai apie tvano neišvengiamybę ir arką. Jie man atrodė nelaimingi, o aš, ko gero, buvau toks pat jiems.

Atrodė, kad turiu užrašyti tai, kas svarbiausia. Visų padarų po du. Įvykius, žmones, daiktus, prisiminimus, paveikslėlius, garsus. Štai skrendantis žiogelis atsitrenkė man į kelį. Ir tiktai nuo manęs priklauso, pasiimsiu jį kartu ar ne. Kažką panašaus esu patyręs vaikystėje su skardine, užkasta po jazminu. Tiktai dabar galėjau su savimi paimti apskritai viską.

Nojaus darbas – sąmoningas išmintingas susitaikymas su mirtimi.

Koks netikęs aš Nojus.

Sašenka! Niekai visa tai, nebuvo jokio Nojaus! Ir mano arka iš žodžių išplaukia, o aš pasilieku čia! Ir ne mirčiai reikia rengtis, o gyvenimui! Aš dar nepasirengęs gyvenimui, Saška!

Aš, Nojų Nojus, kvailių kvailys, ieškojau kažko, kas būtų svarbu, didu, nesuvokiama, ir štai reikėjo atsidurti čia, kad suprasčiau, jog turiu tave. Jau turiu tai, kas didu ir svarbu, – tai tu. Aplinkui mirtis, o aš savyje jaučiu gyvenimo griūtį, kuri mane užplūsta, iškelia, neša pas tave.

(Michailas Šiškinas “Laiškų knyga“, p.223)

 (4)

Vakar (Šiškino įtaka, o gal ir šiaip, susidėjo) galvojau, kad gyvenime matyti daug bjaurasties ir kančios, ir ligų, ir silpnybių, ir apgailėtino grotesko – tai tik pirmas etapas. Antrasis – ir pats svarbiausias, ypač rašytojui – atrasti toje bjaurastyje kažką gero ir gražaus. Ir visai ne sentimentalaus, seilėto, pritempto, eskeipistinio. Rasti tikrai tai, kas padeda gyventi toliau, rasti tai, kuo galima džiaugtis. Purve rasti laimės apraiškų. Gyvenimo grožio žiedus pamatyti. Tai nėra lengva. Ir rašant visų pirma į akis lenda (ir ant lapo gula) purvas ir skausmas. Bet be jo irgi neišsiversi – nuo to negalima nusisukti, tai reikia apžiūrinėti atviromis akimis. Skausminga. Ieškoti džiaugsmo – išganinga. (Kas tas “išganinga“ – ar parašiau tik todėl, kad rimuojasi?) Skaitant Šiškiną man ima rodytis, kad dar nepradėjau nei matyti, nei mąstyti, nei rašyti. Bet pradedu.

(5)

DLKŽ: išganyti: 4. bažn. išgelbėti.

————————————-
* Andriaus Jakučiūno “Lalagė“ – apsakymų vainiko santrauka, sudaryta bet kuria tvarka pasirenkant po eilutę iš bet kurio puslapio, verčiant knygą nuo pradžios, kuri sunumeruota bet kaip, todėl ir neturėtų būti vadinama pradžia, iki galo – puslapio, kuris yra miręs ir be numerio. Tad nieko tokio, kad aš šitaip su tuo tekstu. Jeigu dėl šitokios nepagarbos autorius susierzins – taip jam ir reikia.