Prenumeratonas

Vis iškyla aikštėn apverktina kultūrinės spaudos (ir kultūros bei mokslo apskritai) finansavimo situacija. Prieš metus, kai vyko sniego kasimo akcija, pastebėjau ironišką (arba sarkastišką) komiksą apie tai, kad mūsų leidiniai nenori tapti komerciniais, panašiais į visokius gliancinius bobiškus žurnalus a la „Žvėrys“ (aka „Žmonės“).

Esu dėkinga autorei, nes jos piešinėlis (nuoroda) puikiai atspindi kultūrininkų fobiją ir iliustruoja jų nuolatinę retoriką (kuri, beje, tapati mokslininkų retorikai): pirma jūsų pinigai, o paskui mūsų idėjos! O jau baimė tapti populiariais tai nežmoniška. Nepradėsim mes čia greta literatūrinių tekstų spausdinti grožio patarimų, reklamų ir horoskopų… Na, niekas neprašo tokių dalykų – šitai jau perdėta. Pagaliau galima imti pavyzdį ne iš visiško šlamšto, o iš madingų ir sėkmingų leidinių, tokių, kaip „Lamų slėnis“ ar „370“. Bet iš kur tas kompleksas dėl to, kad tik netaptų leidiniai perkamais (suprask: komerciniais) – gal tokiu atveju valstybė neberems?

Jei viršelis taps patrauklesnis masėms, leidinio viduje beisiskleidžiantis gležnas dvasios pumpurėlis bus suėstas kapitalistinės korupcijos kirminų? Gerai išsireiškė vienas pažįstamas: tas, kuris nori atsiriboti nuo pinigų (pridurčiau: ir politikos), labiausiai tų pinigų nori (pridurčiau: ir yra politiškai angažuotas). Bet tai pripažinti – nemalonu.

Prenumeruodama leidinius iš Lietuvos, nė sykio nesu gavusi bent reklaminio atviruko, lankstinuko, knygos žymeklio ar pasiūlymo prenumeruoti tą patį leidinį ir kitais metais. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios nustojau prenumeruoti. Mat man mylėti tuos leidinius tenka labiau, negu jie myli mane, skaitytoją. Jie tiesiog nesiteikia skirti man dėmesio. (Negerbia jie manęs ir kaip autorės, apie tai rašiau čia: nuoroda.)

Nė vienas lietuviškas leidinys neatsiunčia savo naujienlaiškio į mano pašto dėžutę, nė vienas nepasiūlo kokio nors partnerio paslaugų – irgi iš intelektualios sferos, pavyzdžiui, muziejaus, konferencijų, literatūrinių konkursų, festivalių, vakarų ar knygų išpardavimų ir pan. Čia nekalbu apie įkyrią reklamą. Nors įkyrumas yra blogis bet kurioje sferoje, bet jeigu tai daroma nuosaikiai, kultūros sferoje reklama yra vadintina skaitytojo informavimu beigi kultūringos bendruomenės kūrimu. Manau, pastarieji du dalykai yra kultūrinės spaudos tikslas, siekis ir prasmė.

Australijoje kultūriniai leidiniai remiami per mažai ir negali išsilaikyti be skaitytojų paramos. Knygynuose jie kainuoja gan brangiai – maždaug tiek, kiek ir viena knyga. Jų popierius geras, dizainas puikus, turinys – aktualus. Kiekvienas leidinys kuria savo bendruomenę.

Pavyzdžiui, jaunimo žurnalai – keletas jų atsirado ir, regis, įsitvirtino rinkoje per pastaruosius penkerius metus – organizuoja kiekvieno numerio pristatymo vakarėlius kokioje nors salėje ar bare. Leidiniai inicijuoja arba skleidžia informaciją apie literatūrinius konkursus, stipendijas, dalyvauja festivaliuose – ne tik kaip rėmėjai su tikslu pasireklamuoti, bet ir kaip organizatoriai, pranešėjai, seminarų vedėjai. Taip pat kartais galima tapti stažuotoju jų redakcijose: kurį laiką padirbėsi nemokamai, įgysi patirties ir gerą CV įrašą (tai vadinama gera karma).

Su autoriais, kaip pačiai teko patirti, redakcijos bendrauja labai maloniai, pagarbiai ir informuoja apie kiekvieną žingsnį: paaiškina sutarties sudarymo smulkmenas (sutartis labai trumpa, bet aišku, kad autorines teises perleidi tik keliems metams), laiku sumoka honorarą, nors ir nedidelį, su atsiprašymu, kad negali mokėti daugiau. Publikavusi savo novelę leidinyje Going Down Swinging praturtėjau tik 70$, iš kurių turėjau išleisti daugiau nei pusę tam, kad nusipirkčiau dvi žurnalo kopijas – sau ir novelės vertėjai. Be to, iš savo kišenės sumokėjau vertėjai. Tačiau iš viso to man liko geri prisiminimai (ir novelė, kuri šiuo metu ir vėl priklauso man, galiu ją publikuoti, kur tik noriu). Svarbiausia, kad man viskas aišku ir kad turėjau teisę žinoti ir rinktis.

Jau keletą metų seku vieną australišką leidinį – beje, atvirai kairuoliškos pakraipos – Overland. Tokio atitikmens nėra Lietuvoje, dauguma leidinių išvis vengia atvirai pripažinti, jog atstovauja kuriai nors politinei pakraipai. Kadaise bandžiau publikuoti Overlande savo novelę – nepriėmė, bet atsakymas buvo labai korektiškas: „Ačiū, buvo smagu skaityti, bet mūsų leidiniui šis kūrinys netinka.“ Išties skaitydama prenumeruotą leidinį ir pati suvokiau, kad mano novelė jiems netiko tematiškai.

Stebiu Overlando išgyvenimo strategiją. Pavyzdžiui, tam, kad galėčiau pasiūlyti savo kūrinį publikacijai, privalėjau prenumeruoti leidinį vieneriems metams. Nes publikuoti gali tik prenumeratoriai. Puiki idėja! Tampi leidinio bendruomenės dalimi, tačiau, kaip matote, leidinys neįsipareigoja dėl to spausdinti bet kokios kokybės ar bet kokios tematikos kūrinius. Leidinys atvirai nustatyto sąlygas kontributoriams. Honorarus, kaip suprantu, jie moka. Dažnai skelbia įvairius konkursus, kuriuose dalyvaudamas gali laimėti labai didelę sumą (pirmos trys prizinės vietos – skaičiai keturženkliai). Galima pasiūlyti redakcijai savo temą, kuria autoriams bus siūloma parašyti straipsnį ar esė. Tai jau tiesioginis bendravimas su skaitančia publika.

Kartą per metus Overlando rengiamas „Subscribethon“, išvertus būtų prenumeratonas: prenumeratos maratonas. Trunka jis maždaug savaitę, kurios metu visi kasdien skatinami prenumeruoti leidinį ir dalyvauti loterijoje. Ak, kaip komerciška ir žema! Bet neįsivaizduojate, kaip smagu yra žaisti ir dar smagiau, jei gauni išlošęs, na, kad ir kokį niekutį: puodelį, pavyzdžiui.

Overlando loterijoje kol kas nedalyvavau, bet per tą laiką, kai išvykau gyventi iš Lietuvos, esu panašiose loterijose laimėjusi jau keletą kartų. Sykį vienas ateisto (amerikiečio) blogas padovanojo man knygą apie religijų evoliuciją. Kitą sykį menų festivalis davė man DVD – dokumentinį filmą apie Patti Smith, kuri nuo to laiko tapo mano drauge. Kiek esu gavusi nuolaidų, atvirukų, informacijos apie gerus dalykėlius, jau nesuskaičiuosiu.

Anglų kultūrinis laikraštis London Review of Books (LRB) sumanė nuostabų viliotinį: lojaliems prenumeratoriams (o aš tokia ir esu) suteikia teisę apdovanoti pusmečio nemokamais laikraščio numeriais du draugus. Su džiaugsmu išnaudoju tokią galimybę! Žinoma, LRB tikisi, kad kuris nors iš mano draugų užkibs ir toliau prenumeruos. Tiesą sakant, aš irgi tikiuosi to paties.

Tad štai, kiek nuostabių būdų bendrauti su savo skaitytojais, o svarbiausia – leisti jiems pasijusti kultūringos bendruomenės dalimi.

(O čia nuoroda į australišką prenumeratoną.)

Apie funkcinius stilius, nesikeikiant

Dalis pradedančiųjų rašytojų nesusimąsto apie kalbos funkcinius stilius. Nieko tokio, nebūtina apie tai mąstyti, jei jauti kalbą, turi gerą klausą, kalbos pojūtį, kitaip sakant. Tačiau į mano rankas vis patenka tekstų, kurie yra gremėzdiškas dalykinio stiliaus ir visokio kitokio „anti stiliaus“ kokteilis. Paprastai tokiems rašytojams nusiunčiu keletą nuorodų (pvz. į šį Wikipedia straipsnį).

Kadangi niekada nesakau, kad neįmanoma išmokti rašyti, nesakysiu ir kad neįmanoma imti girdėti kalbą, skirti funkcinius stilius ir rasti savo nepakartojamą, autorinį stilių. Žinoma, tai užtruks ilgai, gal net visą gyvenimą. Žinoma, tai nelengva. Bet pradėkim nuo pradžių. Kartais pokytis įvyksta jau vien dėl to, kad atkreipiame į problemą dėmesį.

Funkciniai stiliai – skirtingi rašytiniai minčių reiškimo būdai. Stiliai skiriasi todėl, kad tekstai rašomi skirtingų autorių, skirtingomis aplinkybėmis ir turi skirtingą paskirtį – jais bandoma paveikti skirtingą adresatą.

Pažiūrėkim į va tokį brėžinį:

Siūlyčiau perskaityti vieno mokytojo svetainėje gražiai sudėtus straipsnelius apie stilistiką: nuoroda. Kadangi tas mokytojas viską surašė dalykiniu stiliumi, o aš rašau savo unikaliuoju (kuriame yra visko o visko, bet jis, tikiuosi, lengviau suprantamas), tai čia kai ką pakomentuosiu.

Kasdieninis stilius

„Meninis stilius yra aukščiausia sąmoningos kalbinės atrankos pakopa, o buitinio stiliaus išraiška eina iš buitinės šnekos spontaniškumo – ji iš anksto neparengta,“ – sako mokytojas.

Kad ir kaip norisi iškart lakštingala čiulbėti, naudinga prisiminti faktą, jog kalbėti išmokome ne knygutes skaitydami (nors gal yra ir tokių išimčių), o girdėdami suaugusiųjų pokalbius ir mėgdžiodami jų tariamus garsus, žodžius, sakinius, pamažu suvokdami ir prasmę. Toji mūsų išmokta kalba tikrai ne literatūrinė, o buitinė. Vadinasi, pilna svetimybių, šiukšliukų, pasikartojimų, mikčiojimų ir nusišnekėjimų. Retas kuris iš mūsų užaugo šeimoje, kur kalbama nuoseklia, taisyklinga kalba, kur mintys eina kaip iš pypkės – nors sėsk ir užrašyk!

Taisyklingai, „gražiai“ kalbėti mus moko pirmiausia svečių akivaizdoje, o paskui vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Tačiau intymioje aplinkoje liežuvis atsipalaiduoja – juk sunkiai pakęstume tokį pašnekovą, kuris ne tik pats nepriekaištinga bendrine kalba šneka, bet dar ir mus pataiso. Pamenu, esu girdėjusi vienos kalbininkės pranešimą su filologija nesusijusioje konferencijoje – net šitaip klausant darėsi nejauku.

Nežinau, ar visi tie mokytojai suvokia buitinės kalbos naudą rašytojo amate. Bet tik pamąstykime: jei girdime gyvą „gatvės“ kalbą, jei gebame ja kalbėti, t.y. puikiai prisitaikome prie aplinkinių, jei vertiname kalbos melodiką, žaismingumą, jei skiriame dialektus, atpažįstame niuansus, kurie išduoda šnekančiojo kilmę, socialinį statusą, potekstę, psichinę būseną, jei gebame visa tai užrašyti, atkartoti, stilizuoti, tai turbūt mus galima pavadinti dialogų rašymo meistrais.

Visų pirma, buitinė kalba literatūroje randama tiesioginėje kalboje – dialoguose. Jų gyvumas priklauso nuo to, kaip kalbame buityje, kaip girdime kitus kalbant buityje. Geras dialogas dažniausiai yra ne tas, kuris tiesiogiai transkribuotas iš nugirsto ar įrašyto pokalbio, o tas, kuris ir rašytinėje formoje sukuria gyvo pokalbio įspūdį. Kaip tai padaryti? Bandant – klystant ir ieškant toliau.

Visų antra, ieškant savo nepakartojamo autorinio stiliaus nederėtų atsisakyti kalbos pradžios, šaknų, kuriose galima rasti daug savitumo. Tai daryti – treniruotis, ieškoti – patogiausia „laisvuoju stiliumi“ rašant dienoraštį. Rašyti taip, kaip kalbi, ir nekritikuoti savęs. Jei šis stilius persismelks į grožinius tekstus, galbūt literatūros kritikai ir nepuls vertinti „primityvaus“, tiesmuko, nenudailinto ir neornamentuoto kalbos stiliaus, tačiau jei tai autentiškas, organiškai iš autoriaus charakterio ir aplinkos kylantis stilius, sunku atsispirti jo žavesiui.

Dalykinis stilius

„Čia paprastai tenkinamės apstabarėjusiomis formulėmis, darančiomis kalba visiškai schemišką, šablonišką. Tačiau šablonai ir štampai tarnybiniuose raštuose vaidina teigiamą vaidmenį – padeda greičiau suvokti sakinio turinį,“ – teigia mokytojas.

Prisipažinsiu, teko man gyvenime padirbėti sekretore-referente, o tai reiškia, kad bent kartą per mėnesį dalyvaudavau visą darbo dieną trunkančiame posėdyje, kur tuzinas profesorių aptardavo švietimo ir mokslo politiką, o aš turėjau viską protokoluoti. Ne visuomet pasisakymuose girdėdavau švarų dalykinį stilių, tačiau protokoluose buitinės kalbos įterpiniai neatrodytų organiškai, greičiau komiškai, todėl jų nekonspektuodavau.

Bet sykį nesusilaikiau ir leidau sau užrašyti tai, ką išgirdau. Tai buvo maždaug toks sakinys: „Už šitos formulės kyšo kažkieno ausys – ir mes puikiai žinome, kolegos, kieno tai ausys“… Mano šefas įvertino tai, juokėsi.

Kartais labai naudinga įsivaizduoti, kaip tam tikroje aplinkoje, priešais tam tikrą auditoriją, skambėtų toks ar anoks sakinys. Už formulės kyšančios ausys – labai vaikiškas vaizdinys, o auditorijoje – garbūs mokslininkai. Tačiau lygiai taip pat komiškai ar absurdiškai skambėtų tarptautiniai žodžiai ir sumedėję gremėzdiški išsireiškimai vaikams skirtame tekste. Tai nereiškia, kad jie negali atsirasti grožiniame kūrinyje. Bet geriau, kad jie liktų neišbraukti sąmoningai, siekiant tam tikro poveikio.

Vienas iš ryškiausių dalykinės kalbos bruožų: neveikiamoji rūšis ir beasmeniai sakiniai. Šitą dalyką randu paminėtą daugelyje angliškų knygų apie rašymą. Yra toks terminas: pasyvūs sakiniai ir aktyvūs sakiniai. Dalykinei kalbai būdingi pasyvūs sakiniai: „Atstumas buvo įveiktas per trisdešimt minučių – taip buvo pranešta iš komentatoriaus tribūnos.“ Grožiniame kūrinyje veiksmą užsuka ir vaizduotę sužadina aktyvūs sakiniai: „Jis nubėgo atstumą per trisdešimt minučių – taip iš tribūnos pranešė komentatorius.“

Mokslinis stilius

„Daugelis teiginių, sakytų apie oficialųjį dalykinį stilių, tinka ir moksliniam,“ – sako mokytojas, ir mes juo patikėkim. Dar jis sako: „Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, be to, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas ir emocionalumas.“ (cituoju iš čia)

Vadinasi, iš mokslinio stiliaus daug ko galima pasimokyti: nuoseklumo, rišlumo, glaustumo… Tik išvertę pasyviuosius sakinius į aktyviuosius, remdamiesi veiksmažodžių ir daiktavardžių kuriamu veiksmingumu ir vaizdingumu, sukursime tikrą grožį, sukelsime emociją.

Publicistinis ir eseistinis stilius

„Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais,“ – sako mokytojas. Čia pavadinime pridėjau ir žodį „eseistinis“, nes šis tarpinis tarp grožinės ir negrožinės literatūros žanras turi daug publicistikos bruožų, o kai kada publicistika taip ryškiai pažymėta autoriaus savitumo, ką pvz. galima rasti Leonido Donskio straipsniuose, kad jau nebeaišku, ar tai ne grožinis kūrinys. Man įstrigo ritmingas, laipsniavimų kupinas Donskio „klyksmas“, kurį kadaise radau delfi.lt:

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Mūsų globalinėje popkultūroje seniai mėgdžioja paauglius. Jie nori būti jauni. Jie nori jaunų kūnų, sėkmės, dėmesio, krizių, aštrių pojūčių ir išgyvenimų. Jie nebenori ramybės ir orumo. (…)

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Politika – tai saldus senių kerštas jaunystei, sykiu nuožmaus galios ir sekso mūšio laukas. O nūdienos politika – tai dar ir pramogų civilizacijos atstumtųjų kerštas jos herojams. Seniai imituoja jaunimą – jie dainuoja, šoka ir mirksi akimis. Jie rodo pirštus. O jaunimas imituoja senius. (…)

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Kompiuteris – tai naujoji mūsų knyga, liga, priklausomybė, laiko skaičiavimo būdas, naujasis smėlio laikrodis ir jame nuolat byrantis smėlis su kaukole šalia it vanitatum vanitas tema XVII amžiaus olandų paveiksluose, dienoraštis, sykiu draugė ir meilužė. Internetas – tai seksas, kūryba, draugystė, išpažintis, svajonė, aistra, sykiu ir negalėjimas atsiplėšti. Melas, kad visi protingieji myli žmones ir knygas – melas, nes didžioji dauguma jų gali kuo puikiausiai apsieiti ir be žmonių, ir be knygų. Be interneto – ne, kad ir ką jie kalbėtų.

Lietuviška publicistika ir eseistika labai skiriasi nuo pvz. britų, amerikiečių ar australų to paties žanro tekstų. Lietuviai, kaip man atrodo, dažnai rašo painiai, neorganišku stiliumi, tarsi nejausdami, kas jie tokie, kur rašo ir kokia auditorija tai skaitys. Dažnas žurnalistas akivaizdžiai laiko save (neišsipildžiusiu) poeta, bet spaudoje tai atrodo neadekvačiai. Štai stilių mišinys viename straipsnyje (lrytas, “E.Vareikis pernakvojo terminale ir išskrido į Amžinąjį miestą“) – toks jausmas, kad žurnalistas rašo satyrą apie pagarbos nevertą žmogystą:

Problemų dėl alkoholio turintis Seimo narys Egidijus Vareikis, reikia tikėtis, jau Romoje. Jis galbūt diskutuoja katalikų renginyje, į kurį ketvirtadienį išsirengė girtas kaip pėdas. Ketvirtadienį iki pietų kaip zombis sukęs ratus Vilniaus oro uosto laukiamajame Seimo narys vargais negalais policininkų buvo išprašytas ir įsodintas į taksi. Bet daugiau kaip po valandos velnio lašų padauginęs katalikas politikas grįžo į oro uostą, vakare perėjo apsaugos zoną ir penktadienį anksti ryte pakilo į orą.

Meninis arba autorinis stilius

Lietuvių literatūros terminas „grožinė literatūra“ (ko gera, išvesta iš žodžio „beletristika“, o šis kilęs iš prancūzų: „belles-lettres“ – gražios raidės) yra iškalbingas ir drauge klaidinantis – neva romano kalba būtinai turi būti graži. Bet kas tas grožis? Koks jo apibrėžimas? Kas vienam gražu, kitam gal ir ne. Man patinka kitas išsireiškimas: autorinė literatūra. Suprantama, visi rašytojai ieško savo autorinio stiliaus. Arba net neieško, o rašo taip, kaip jiems išeina – ir jiems išeina. Esmė ta, kad autorinis stilius irgi gali turėti dalykiško ar buitinio stiliaus bruožų – kad tik būtų organiškas, gyvas, vaizdingas, skambus.

„Žodis grožiniame kūrinyje turi būti ne tik dalykiškai, bet ir meniškai tikslus. Kiekvieno tikro menininko idealas – rasti tokią išraiškos priemonę, kuri vaizduojamąjį reiškinį atitiktų visais savo atspalviais bei intonacijomis,“ – sako mokytojas. Taigi tikslas pateisina priemones – literatūroje tai jau tikrai!

„Išraiškos priemonių rašytojai ima iš visos lietuvių kalbos, iš įvairių stilių. Tačiau grožinėje literatūroje visiškai pakinta funkcinis jų vaidmuo. Imkime tokią priemonę kaip mokslo veikalų, įstaigų raštų terminai,– jie grožiniame kūrinyje atlieka ne vien komunikacinę, informacinę, o jau ir tipizavimo ar individualizavimo funkciją: dažnai perprasminami, metaforinami, „nuterminami“.“ Grožinės literatūros paskirtis (funkcija) – būti gražiai ir ne tik – perteikti grožį, perteikti emociją, sužadinti vaizduotę, perteikti idėją, koncepciją ar sukelti klausimų, sužadinti mintį.

„Individualusis stilius nekodifikuojamas. Galima pabandyti nustatyti ir aprašyti jo normas, galima jį pamėgdžioti, bet jo kodifikuoti negalima,“ – sako mokytojas. Kad ir ką bereikštų tas žodis „kodifikuoti“, mintis maždaug aiški: individualaus stiliaus griežtai į formulę neįstatysi – iš jos vis tiek kyšos autoriaus ausys.

Bet reiktų nepulti į kitą kraštutinumą – perdėm pasitikėti savo stiliaus buvimu. Naudinga būti savikritiškam, neįsivaizduoti, kad stilius jau iškart toks jau ir susiklostęs, subrendęs, unikalus, tik niekas to nemato ar tyčia apsimeta, kad nemato. Yra toks vienas pradedantiesiems būdingas stilius, kuris gali būti pavadintas vienu žodžiu: grafomanija.

Keista, bet grafomaniją labai lengva atskirti nuo autorinio stiliaus – vien metus žvilgsnį į pirmuosius sakinius darosi aišku. Tačiau pačiam grafomanui tai sunkiai matoma, deja. Žinot, jeigu nesate įsitikinę, ar turite klausą kalbai ir atpažįstate funkcinius stilius, duokite savo tekstus paskaityti kam nors, kas skaito tik gerus vertimus ir nemėgsta arba nemoka meluoti.

 

Mėlynbarzdžio nelaisvėje

Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“ („Alma littera“, 2008).

Su autore gyvenime esu susitikusi, tačiau mes nesam pažįstamos. Kažkada trumpai dirbau su jos vyru, kuris pasamdė mane vienam projektui – turėjau vaidinti jo šešėlių (lėlių) teatre. Repeticijos vykdavo režisieriaus namie, tiesiogine prasme Renatos Šerelytės virtuvėje. Kartais rašytoja užeidavo išsivirti kavos, o gal išvirti ir mums, jau tiksliai nepamenu.

Perspėju apie tai todėl, kad pažįstant autoriaus aplinką nėra lengva kai ko nežinoti, skaitant jo kūrinius. Tai, kas nebuvusiam jo virtuvėje atrodys kaip pramanas, buvusiam – atrodys tiesa. Man sunku nematyti baltų siūlų, kuriais sudaigstytas Šerelytės romanas. Norėčiau tikėti, kad matyčiau juos šiaip ar taip, netgi ir nieko nežinodama apie jos asmeninį gyvenimą. Tačiau taip pat norėčiau būti kuo labiau objektyvi. Manau, būtų sveika, jei visi Lietuvos kritikai savo recenzijose pažymėtų, kokiais ryšiais yra susiję su autoriumi. Nes daugelis yra susiję ir netgi labai glaudžiai.

Nemėgau Šerelytės prozos jau iš seniau. Nesu iki galo perskaičiusi nė vieno jos didelės apimties kūrinio (šis – pirmas). Kai dar dėsčiau scenos kalbą, viena mano studentė pasirinko skaityti ištrauką, berods, iš romano „Ledynmečio žvaigždės“. Prisipažinsiu, spustelėjau, kad studentė persigalvotų. Stipriai spustelėti nereikėjo. Ką padariau? Paprašiau garsiai perskaityti pasirinktą teksto gabaliuką ir drauge pasiaiškinti, ką autorė turi omenyje, kokia čia istorija, kas čia vyksta. Abi su studente priėjom bendros išvados, kad mes to negalime suprasti. Veiksmas visiškai neaiškus (o tai aktoriui nenaudinga), tad lieka beletristika, kupina nukrypimų, kuriais demonstruojamas nepaprastas autorės išprusimas. Naiviam studentui (ar kitam skaitytojui mazochistui) tai tikrai gali sukurti stiprų pirmąjį įspūdį. Tačiau antrasis įspūdis – jau netgi nemalonus, gal net žeminantis.

Dabar, skaitydama „Mėlynbarzdžio vaikus“ (antras bandymas perskaityti iki galo, pirmą kartą ištvėriau tik iki pusės), pradėjau kai ką matyti. Man svarbu suvokti ne tik kaip mane veikia šios autorės tekstai, bet ir kodėl jie tokie.

Visų pirma, akivaizdu, kad tarp viršelių ir vėl pateko pirmas (ir paskutinis) romano eskizas. Nesakau, kad autorė (kaip ir 99% kitų lietuvių autorių) netaisė, negražino, nestumdė teksto gabaliukų. Ne, šito aš jau negaliu žinoti. Tačiau autorė neperrašė viso romano antrą ar trečią, ar penktą kartą. Kokie to požymiai?

Nesusiklostęs santykis tarp autorės ir jos personažų, t.y. pačios autorės balsas mums kalba visose dalyse ir visuose veikėjų amžiaus tarpsniuose. Todėl mažametis vaikas apie rūsį gali pasakyti: „Matyt, toks buvo architekto maniako planas: kad pajustum nebūties dvelkimą, kabodamas virš bedugnės“ (p.36).

Neatsirandantis ryšys tarp autorės ir skaitytojo. Nes autorė neturėjo laiko pati atsitraukti nuo teksto ir perskaityti jį pašalinio žmogaus, skaitytojo akimis – jei būtų padariusi tai, tikiu, kai kurių vulgarių familiarumų nebūtų palikusi (jie atrodo kaip desperatiškas bandymas suartėti su skaitytoju, juokinimas – bet nejuokinga).

Bergždžios konflikto paieškos. Niekaip neužmezgama pasakojimo intriga. Su kiekviena kūrinio dalimi autorė tarsi pradeda romaną iš naujo: nuo veikėjų ir aplinkybių aprašymo.

Didelė techninė problema (ir aiškus pirmojo eskizo simptomas) yra sujauktas laiko pojūtis. Jeigu skaitai ir nejauti, kaip greitai ar lėtai eina laikas kūrinyje, jei p. 99 (kaip tai atsitiko man) supranti, kad iki šiol skaitei ne penkiamečio, o nuo kažkur jau paauglio mintis, tai norisi arba mesti knygą į kampą, arba skaityti iš pradžių.

Nesubalansuotas kiekvienam veikėjui skirtas dėmesys. Nors pati kūrinio struktūra ir aiški, tačiau skyrių skaičiai sufleruoja, kad tvarka susiklostė spontaniškai, išsisukinėjant iš situacijos, berašant pirmąjį eskizą. Skaičius atstovauja veikėjai (bevardžiai): 1 – Motina, 2 – Sūnus, 3 – Dukra, 4 – Mažylis (jauniausias brolis). Skyrių seka yra tokia:

123 123 123 123 123 123 / 23 23 23 23 / 3 3 3 3 / 4 / 3

Iš čia matome, kad Motinai skirti 6 skyriai, Sūnui – 10, Dukrai – 15, Mažyliui – 1. Kūrinio struktūra negali neturėti prasmės, negali būti tiesiog tokia, atsitiktinė, „kaip išėjo“. Ir kažin ar tai sutapimas, kad Motinos linija dingsta būtent ten, kur kiekvieną rašytoją pirmajame eskize ištinka didžiausia „vidurio romano“ krizė? Kai iki pusės romano laikomasi vienos tvarkos, o nuo pusės – kitos, turi būti labai svarbi priežastis, kodėl yra taip, o ne kitaip. Ta priežastis tarsi yra, bet manęs neįtikina svarumu – Sūnaus personažas miršta, o Motinos vėlė – „pasiliuosuoja“ (nežinau, kaip kitaip paaiškinti jos dingimą anapusybės miglose). Na ir kas? Kodėl tuomet Sūnaus vėlė nekalba toliau iš anapus? (O vidinis balsas man jau seniai buvo pasakęs: neieškok čia logikos…)

Pagaliau tie jau minėtieji nukrypimai. Dokumentiniame filme Šerelytė yra prisipažinusi: „Lyrikė aš esu, lyrikė.“ Pridursiu: ne šiaip lyrikė, o lyrinių nukrypimų meistrė. Sukaį šalį, kur tik randa progą, klaidžioja, ieško, ką čia dar poetiško pamatyti ir parašyti. Vienu žodžiu, vargsta.

Štai viename interviu net pasakė, kad rašymas jai yra katorga. Skaitant jos romaną tikrai jautėsi, kad daug iškentėta! Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės.

Sėdus rašyti antrąjį ar n-tąjį eskizą, daug gražaus teksto neretai tenka išmesti. Nes grožis be turinio – grožis, neparemiantis pagrindinio pasakojimo (naratyvo) linijos – yra tuščias, beprasmis balastas. Kill your darlings! – žudyk savo brangiuosius… Atmetus visą tą Šerelytės „grožio saloną“ – ne visos teksto vietos netgi atlieka grožio paskirtį, kai kurios atrodo nuobodžios, pritemptos ar vaizduotei neįkandamos – ne kažin kas ir lieka. Kad galėtum puošti, reikia turėti ką puošti… Bet romano pagrindinis įvykis pačios autorės yra neatrastas, o ir atsispiriama ne nuo jo, bet nuo vienos metaforos.

Su ta metafora man jau perskaičius atvartą buvo neaišku – kaip išsisuks ar susuks, kaip įmanoma susieti sovietmečio nusikaltimus ir traumas su Mėlynbarzdžio problema? Atvarte, beje, viskas daugmaž sklandu, ir jeigu tarp viršelių būtų tai, kas ant viršelio, autorei nuo savęs pridėčiau dar vieną premiją (už šį romaną ji yra gavusi keletą).

Mėlynbarzdis – savotiškas praėjusio laikmečio simbolis, įkūnijantis autoritarinę santvarką ir žmogaus nuasmeninimą. Mėlynbarzdžio vaikai yra sistemos vaikai, užaugę prie uždrausto kambario durų ir išmokę laikytis taisyklių: tylėk, paklusk ir vykdyk. Jų izoliacija, melancholija, nenoras ir nesugebėjimas veikti, aktyvaus gyvenimo baimė, nepaprastas jautrumas sau ir abejingumas aplinkiniams, adekvačios emocinės išraiškos nerandantys jausmai jau yra tapę savotišku reiškiniu. Su tuo susiduria psichiatrai bei psichologai, tai matome skaitydami kriminalines kronikas ar stebėdami visuomeninio, politinio gyvenimo tendencijas.

Iš tiesų šitas, turbūt pačios autorės rašytas, plepsis (ieškau lietuviško atitikmens žodžiui „blurb“) tampa grandiozine kūrinio mintimi, kurios skaitydamas turi pats ieškoti chaose, o tai labai vargina. Juolab, kad tos pažadėtosios minties pačiame kūrinyje netgi nėra. Ir tai suvoki maždaug tuo pačiu metu, kaip ir kitą dalyką: Šerelytės romanas nuo pusės pavirsta… esė.

Negali pykti, atvarte apie tai neakivaizdžiai taip pat buvo perspėta, bet tik dabar tai matau:

Šis romanas – tai pasakojimas, kuriame trijų pasakotojų balsai susilieja į vientisą išpažinties srautą. Išpažįstant geidžiama ne tik išgyventi tragediją, bet ir perteikti tragedijos katarsį. Perteikti tai, kas iškelia žmogaus sielą virš kančios, apvalo ją, išgrynina ir atleidžia.

Matote? Trys balsai (o kur dingo ketvirtas – Mažylio?) susilieja į vieną. Ir tai yra išpažintis. Išpažintis kieno? – Autorės. Neabejotina, kad taip ir yra, nes liudija ir daugiau ženklų: dedikacija broliams Dainiui ir Piotrui (Dukros bevardžiai broliai irgi – vienas lietuvis, kitas pusiau rusas), pats apsisprendimas neduoti personažams pramanytų vardų (taip sukuriant iliuziją, kad tekstas yra dokumentinis), Dukros (alter ego) profesija – rašytoja… Turi „ūmų choleriką“ vyrą (tiesa), dukrą ir sūnų (tiesa), gyvena mediniame name Antakalnio pradžioje (tiesa)… Rašytojos gimtinė – Kupiškis… Anksti neteko motinos, gyveno Rusijoje ir t.t. Žodžiu, pramano romane nedaug. Eseistinių pasipasakojimų „apie gyvenimą“ – debesys. Tie, kas skaito „Mėlynbarzdžio vaikus“, iš tiesų skaito Renatos Šerelytės gal kiek ir iškreiptą, bet asmeninę, tikrą išpažintį.

Nejauku? Gerai. Kaip dabar su tuo Mėlynbarzdžiu ir kokia yra šios pasakos problema? Atvarte rašoma: „Pasaką apie Mėlynbarzdį žino kiekvienas.“ Bet tai netiesa. Juk pasaka – ne lietuviška. Aš apie ją beveik nieko nežinojau iki tol, kol pastebėjau, kad išleistas šis romanas. 2009-aisiais pasirodė prancūzų režisierės Catherine Breillat filmas „Mėlynbarzdis“ (orig. „Barbe Bleue“), kuris tiksliai iliustruoja problemą. C.G.Jungo pasekėja Marie-Luise von Franz* apibendrino ją taip:

Mėlynbarzdis yra žudikas ir niekas daugiau; jis negali transformuoti savo žmonų ar transformuotis pats. Jis įkūnija mirtinus, žiaurius Animus aspektus pačioje demoniškiausioje jų formoje; nuo jo galima tik pabėgti. (…) Animus negatyvioje formoje (…) atskiria moterį nuo gyvybės ir sunaikina jos gyvenimą. (p. 169-170)

Analizuojant pasaką iš C.G.Jungo perspektyvos, Mėlynbarzdžio niekaip negalėtum paversti išoriniu agresoriumi – jis atstovauja vidiniam neperkalbamam blogiui, kurį savyje turi kiekviena moteris. Tarus, kad Mėlynbarzdis yra rusų tautybės patėvis, o pastarasis atstovauja visai sovietinei santvarkai, pametama pasakos prasmė. Mėlynbarzdis nebėra Animus, jis tampa projekcija (nesąmoningas savo paties geismų ir emocijų perkėlimas į kitą asmenį). Tai reikštų, kad savo paties agresiją mes priskiriame kitam, šio romano kontekste – rusui patėviui ar sovietinei sistemai. Kaltindami kitą, mes atsisakome matyti savo blogį ir todėl negalime jo suvaldyti, negalime pasikeisti patys. Tikrasis blogio šaltinis nebus sunaikintas, ir skriaudos nesiliaus. Dingus patėviui, atsiras kitas, kuris užims jo vietą. Auka šauksis budelio ir būtinai ras jį. Auka darys viską, kad nepaaiškėtų, jog ji visai ne auka. Štai kur tikrasis siaubas.

Dominuojanti Šerelytės išpažinties tema – skriauda, kurią ji patyrė iš visų aplinkinių. Romanas tampa keršto įrankiu, negailestingai (dažnai šaržuotai) vaizduojamas patėvis, tėvas, o antroje romano pusėje (kai jis virsta esė), šaržuojami svetimieji: negeras universiteto dėstytojas, negera buto šeimininkė, negeras darbdavys leidyklos redaktorius (ar direktorius), negeras kritikas, negeri turtingi diedai, kurie ją dulkino, negeras vyras, kuris nemoka užjausti. Su savo alter ego (Duktės personažu) elgiamasi kiek kitaip. Iki esamojo pasakojimo laiko ji yra „durna“ – į ją, kaip ir kitus personažus Šerelytė žiūri iš aukšto (čia vis tie nesusiklostę, atsitiktiniai santykiai su savo romano personažais). Tačiau eseistinėje pasakojimo dalyje jau atsiranda pagarba (sau). Tampa aišku, kieno tiesos mes čia klausėmės. Kas čia tokia skaito protingas knygas, kurių pavadinimų mes net negirdėję.

Keistoka ta Šerelytės išpažintis: nuodėmės, tiesa, pasisakomos, tačiau ne visos. Išpažintis neatveria tiek, kad galėtume susipažinti su autore kaip tikru, gyvu žmogumi, ji mums taip ir lieka prisidengusi manieringos „ponios rašytojos“ kauke. Tarsi Dostojevskio „Idioto“ scenoje, kai žaidžiamas Ferdyščenko pasiūlytas žaidimas „pasakyk apie save ką nors labai gėdingo“, ir Nastasjos Filipovnos tvirkintojas su didžiausia atgaila pasipasakoja apie tai, kaip kažkam pagailėjo gėlių (ar panašiai). Šerelytė sako tik tas nuodėmes, už kurias jai niekas nenukirs galvos. Baisesnes nuodėmes daro (jai) kiti, o ji – tik vargšė auka (pvz. ji visai nenori sekso, ją tik kiti prievartauja).

O kas, jeigu nuodėmė yra ne parašyti eilėraštį apie Leniną, o iš tiesų, rimtai tikėti šviesiu rytojumi ir pamiršti savo mirusią motiną? Ir niekados neieškoti jos kapo? Neieškoti savo brolio, likusio gyventi Rusijoje, atiduoto į vaikų namus? Kaip atsitiko, kad knygoje taip ir nesiaiškinama motinos nusižudymo priežastis – net nesuprasi, ar tai tikrai nusižudymas? Nesupratau, kodėl motina susidėjo su tuo žiauriu vyru? Kas ji buvo tokia? Aukštasis išsilavinimas? Kas jai atsitiko ir kodėl tai atsitiko?

Šerelytė rašė šį romaną, būdama savo motinos amžiaus, tai suprantama, kad pats rašymas jai buvo stipri patirtis. Kokia puiki proga susitikti su savimi, prisiminti, susipažinti. Kaip atsitiko, kad autorė pasidavė izoliacijai, melancholijai, nenorui ir nesugebėjimui suprasti, nenugalėjo aktyvaus gyvenimo baimės (net kūrinyje! jokio veiksmo, nepasinaudota tokiomis puikiomis užuomazgomis!), nemato, kad yra nepaprastai jautri sau, tačiau abejinga aplinkiniams (kitų personažai parašyti neįsigyvenus, jiems net vietos skirta daug mažiau, negu sau pačiai!), ir jos jausmai neranda adekvačios išraiškos? Ar būtų kitaip parašyta, jei autorė suvoktų, jog Mėlynbarzdis yra jos pačios dalis? Ar nepastebėtų ir „sutapimo“, kad bėgdama nuo vienos Mėlynbarzdžio projekcijos, ištekėjo už kitos?

Bijau, kad neaiškiai sakau. Ne, Šerelytė romane aprašė daug dalykų, žiaurių, atvirų, apgailėtinų, ji suminėjo daug veikėjų charakterių savybių ir daug sunkių gyvenimo aplinkybių. Jos romane, gerai susikaupus, gali suprasti, kas vyksta, tačiau neaišku, kodėl vyksta. Į klausimą „kodėl?“ prašoma atsakyti mums, skaitytojams. Ir taip jau yra, kad man įdomu į jį atsakyti, kadangi pati esu rašytoja, ir domiuosi lietuvių rašytojų problemomis. Tačiau ar tai yra vertingas meno kūrinys? Ar jis atlieka užduotį, ar papasakoja apie sovietmečio kartos vaikus? Plepsis pasako daugiau už visus 200 puslapių teksto. Tekste – subjektyvus pilstymas. Šerelytės alter ego problema – nėra jos kartos problema. Pačios Šerelytės problema – yra jos kartos problema. Katorga čia nepadės. Padės normalus požiūris į rašymą – kaip normalų, sąmoningą darbą.

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių“ autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo“ (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių.

Pati Mėlynbarzdžio metafora yra puiki, tačiau šiame romane ja tinkamai nepasinaudota. Kaip ir minėjau, tai, kad Mėlynbarzdis kažkam atstovauja, radau atvarte, plepsyje, o ne pačiame tekste. Vieno kito metaforos paminėjimo (tai atsitinka porą kartų romano pradžioje ir porą – pabaigoje) nepakanka, kad ji taptų pagrindine kūrinio ašimi.

Pabaigai norėjau paanalizuoti vieną iškalbingą romano pastraipą. Kalba Dukra (Šerelytės alter ego):

Pirmosios knygos recenzijos – visai neblogos, nors vienas kritikas suskaičiavo visus pernelyg dažnai pasikartojančius jungtukus ir su apgailestavimu pridūrė, kad „tikriems tekstams“ mano patirtis esanti per menka ir per sklandi (neprasigėriau iki proto aptemimo ir negulėjau psichuškėj, sukdamasi nuo tarybinės kariuomenės, to ir neverta tikėtis, juk esu tik moteris). Iš dalies galima su tuo sutikti. Nuojautų ir sapnų literatūra niekas nevadina – tai tik chaotiška gelmė, virš kurios plevena šešėlis. Ir kritikui su sapnu nėra ką veikti, jis gi ne psichoanalitikas; sapnas – perdėm asmeniškas dalykas, baugus ir tamsus, atskirtas kaip uolėta sala, neturinti prieigų. Ir jeigu sala kūriny netikėtai atsiveria ir įneriu į jos užutėkį kaip dūžtantis laivas, tokia akimirka pati būna kaip sapnas. (p. 164)

Jau ne pirmą kartą randu kūrinį, kuriame autorius bando suvesti sąskaitas su kritiku, tačiau mano akyse pralaimi. Šerelytės kritikas, kas jis bebūtų, yra teisus. Taikliai pasakyta – autorės tekstai nėra „tikri tekstai“, ir šito niekaip nesumeluosi, šito niekaip neapginsi. Kalba eina apie tiesos jausmą. Bet kurio kaimo baba turi tokį, jeigu kalbasi su savimi nemeluodama. Gali kaip nori teisintis ir pašiepti kritiką, bet jis tikrai nereikalautų iš autorės prasigerti, gulėti psichuškėj ar būti ne moterimi, o vyru. Tikra tiesa, kad nuojautų ir sapnų niekas nevadina literatūra, nes neapmąstytas ir nesuvoktas sapnas taip ir lieka chaoso nuotrupa. Sapnus, nuojautas, nuotrupas jaučiame, matome, išgyvename mes visi.

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali.

Kol kas Šerelytei sapnas  – „baugus ir tamsus“ dalykas, dargi „neturintis prieigų“. Taip neturėtų būti! Skaitytojui, nesidominčiam pasąmone – gal. Bet rašytojui – ne. Kokia katastrofa, kaip siaubinga ir liūdna skaityti, kad autorė, atsivėrus salai į tokį turtingą jos vidinių išgyvenimų pasaulį, neria į „užutekį kaip dūžtantis laivas“ ir nesugeba iš ten nieko išsinešti! Kitaip tariant, iš Šerelytės sapnų literatūra negimsta, ji nedraugauja su savo pasąmone (draugauti su ja – reiškia įsisąmoninti, išmokti skaityti jos siunčiamus ženklus). Tai gali būti gilesnės problemos simptomas. Net tampa ne taip svarbu, kad mes skaitome pirmąjį romano eskizą. Gal iš to simptomo ir romano atomazga – visiška impotencija – autorės alter ego išprotėja, t.y. nebesusitvarko su pasąmone, nugrimzta į jos dimensiją ir nebeišplaukia.

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

————————————————

*Marie-Luise von Franz „The Interpretation of Fairy Tales“