Pernai vasarą (2016) pravedžiau trijų dienų rašymo seminarą Klaipėdoje už dyka. Man tai nereiškia, kad nelaikau savęs atlygio verta ar neprofesionalia – atvirkščiai. Nesu ir tas žmogus, kuris, suteikęs kokiam nors leidiniui ar leidyklai intelektinę paslaugą, pateikęs medžiagą, leidžiančią sukurti komercinę prekę – knygą, leidinį – gėdijasi paklausti: o kiek man bus sumokėta? Tiesa, turiu vieną principą: neklausti apie tai antrą kartą, nemaldauti, ištiesus ranką.
Jauna rašytoja Unė Kaunaitė mano, kad kūrėjai privalo reikalauti atlygio, nes dirbdami nemokamai padarytų žalą ne tik sau, bet ir kolegoms. Taip mūsų menų gildija išlepins samdytojus: pripratinsime su savimi elgtis taip, kaip nenorime. Taip išeitų, kad visi mes, menininkai, norime iš meno uždirbti. Teisybė: kone pirmas klausimas iš visų pradedančiųjų (nors mintyse) – ar įmanoma iš meno pragyventi? Po tuo slypi nelabai graži potekstė: ar verta užsiimti menu, jei iš to nepragyvensiu? Matote, čia slypi ir paradoksas, ir skirtumas tarp menų ir kitų, „žemiškų“ profesijų. Andrius Užkalnis parašė satyrinę alegoriją apie tai, kaip benzino kolonėlėje prisipildžius baką kuru, negausi jo dykai net metęs stipriausią argumentą: „Tai, kad nenoriu mokėti už benziną, nereiškia, kad negerbiu to, ką darote.“
Tai primena tikrą atvejį, kai spektaklio, kuriame vaidinau, režisierė, pareikalavus iš jos sudaryti sutartis ir nemažinti pažadėtojo honoraro, per ašaras pasakė: „Kaip jūs galite kalbėti apie pinigus, kai dirbame su tokia jautria medžiaga!“ Ar būtina paminėti temą? Paminėsiu vien tam, kad suprastume, kokie mes, aktoriai, buvom „beširdžiai“: spektaklis buvo apie autizmu sergančius vaikus. Kūrimą finansavo Atviros Lietuvos fondas, kurio administracijai mes apskundėme režisierę. Moteris ir po daugel metų nesuvokia, rašo man: „Kas ten jums tada užėjo?“
Suprasdama visa tai, pritardama ir dar vienos menininkės – Ilzės Butkutės – raginimui nepasiduoti ir nenusileisti ne tik šefui, norinčiam tave atleisti iš darbo „savo noru“, kad nereiktų mokėti išeitinės algos, bet ir visiems kitiems samdytojams, jos pavyzdys neįrodo, kad iš meno galima pragyventi. Pavyzdžiui, iš pirmosios poezijos knygos ji neuždirbo tiek, kiek iš „proziškos“ knygos apie santykius su darbdaviu. (Iš pradžių naiviai patikėjau, kad tai irgi poezijos knyga – būtų labai įdomu!) Butkutė greičiausiai gyvena iš to, kad moko kitus, kaip gyventi. Na, gerai, patikslinsiu: moko, kaip uždirbti. Ką tai primena? Taip, know-how, self-help knygas iš serijos „Kaip uždirbti milijoną“. Ar mini ji seminaruose puikiausią būdą uždirbti milijoną? Paminėsiu: daugiausia uždirba tie, kurie moko kitus, kaip uždirbti. O kaip dėl poezijos tuomet? Visai įmanoma, kad poetė pragyvena iš seminarų tam, kad galėtų kurti poeziją ir išleisti knygas – nebūtinai savo lėšomis – bet tikriausiai už tokį atlygį, už kurį nė mėnesio nepragyvensi.
Noriu atkreipti dėmesį į skirtumą tarp menininko ir nemenininko profesijos. Puiku, kad visų profesijų žmones vadiname „kūrybiškais“ – tam tikros kūrybos išties reikia visur. Bet tai nereiškia, kad santechnikas dirba kūrybinį darbą. Tai nereiškia, kad jaunas santechnikas gali teikti paraišką Kultūros ministerijai „Pirmojo klozeto remonto“ skiltyje. Tai nereiškia, kad brandus santechnikas bus nominuotas Auksinio Santechnikos kryžiaus apdovanojimui, kuris vyks Nacionalinio teatro scenoje ir bus transliuojamas per TV. Tai nereiškia, kad nusipelnęs miestui ir gal net visai šaliai santechnikas bus apdovanotas Nacionaline premija, kurios pakaks būsto paskolos išmokėjimui arba naujo buto – dukrai – pirkimui. Tai nereiškia, kad apsirgęs garbus santechnikas bus gelbėjamas valstybės lėšomis, apie jo kovą su vėžiu bus rašoma spaudoje, jis bus gabenamas į Šveicariją paskutinei operacijai, o į jo laidotuves susirinks minia gerbėjų, kurie sekė santechniko karjeros vingius ir tapatinosi su juo… Deja, talentingas, kūrybingas santechnikas niekada nenusipelnys net pirmojo šio išvardinimo punkto. Jam tiesiog teks, kaip tame anekdote, nardyti po šūdą, ir kuo greičiau įvyks pirmas nyris, tuo grečiau jis taps profesionalus. Antraip visą gyvenimą teks visrakčius meistrui padavinėti.
Manau, žmogus, pasirinkęs menininko likimą, jei ne iškart, tai kiek vėliau, suvokia, kad tam reikės aukų. Tik keli procentai (keli, ne keliolika) autorių išgyvena iš savo rašymo. Tik keli procentai aktoriaus diplomą turinčių profesionalų dirba teatre, kine ar operoje. Tik keli procentai pianisto diplomą turinčių muzikantų koncertuoja. Tik keli procentai dailininkų eksponuoja savo darbus galerijose ir uždirba tiek, kad įsigytų namą su studija. Bet tikrai yra tie keli procentai, kuriems pasiseka. Dar keli procentai sėkmingųjų nematė savo sėkmės – numirė skurde ir nežinomybėje. Bet mes apie šituos žinome daugiausia. Jie labiausiai matomi. Jų darbai milijonais įkainuoti. Jų sėkmė atsveria visus tuos, kuriems taip „nepasisekė“. Tampa įmanoma teigti, kad visgi iš meno pragyventi galima. Tai tiesa. Bet ne visiems pavyks. Tai pavyks pasiekti mažumai – vienetams. Tačiau, kaip ir Amerika, menas bus vadinamas „galimybių šalimi“ ir kaip loterija trauks norinčius išbandyti laimę.
Meno loterijoje yra taip: turi užstatyti ne tik savo kūną, bet ir savo sielą. Tai paktas su Likimu, Dievu, Velniu, kaip norite. Bet už dyka sėkmės negausite. Tikėtis sėkmės, kaip teisingai sakė Viktoras Franklis, yra neišmintinga. Vadinasi, ateini į kazino, užstatai viską, ką turi, sėdi prie ruletės ir darai va banque, nieko nesitikėdamas. Galiausiai krenti po stalu – gatavas. Ir viskas gerai: niekas tau nieko nežadėjo.
Todėl nemažai menininkų nusižudo. Tai galima vadinti meno šalutiniu efektu ar profesine liga. Apie tai pradedantieji nemėgsta galvoti, kaip nemalonu tai ir įsibėgėjusiems ar gerokai įklimpusiems menininkams. Nes kuo giliau klimpsti į tą savo „karjerą“, tuo mažiau šansų, kad sugebėsi mesti ją ir pradėti gyvenimą iš pradžių, išmoksi gyventi ir pragyvensi iš sąžiningo rankų darbo, kaip, pavyzdžiui, santechnikas daro.
Kitas dalykas, kurio nenori žinoti pradedantieji, kad rašytojo pradžia yra sunki ir išties neiškart sukuri kokybišką meną. Turi uždirbti sau rekomendacijų. Na, panašiai ir kituose darbuose: atlieki praktiką, savanoriauji, dovanoji savo darbo valandas už tai, kad gautum pagyrimą, patirtį ir gerą įrašą CV. Jei pradėsi nuo arogancijos ir šauksi apie didelę kainą… Na, sėkmės. Savivertė ir savęs pervertinimas – reikia kažkaip tai subalansuoti.
Nenoriu pasakyti, kad menininkai turi kvailai šypsotis ir nesakyti darbdaviui „kur mano atlygis?“ – ne, bet pagalvokime apie tokį variantą: gal tie, kurie šypsosi ir numoja ranka, nenorėdami pasiimti to pinigo, kuris jiems priklauso, ar net nesirūpina gauti išmokų už knygų panaudą bibliotekose, gal tie žmonės yra paprasčiausiai pasiturintys? Gal jie uždirba kitur, dirbdami kitą darbą. Tas uždarbis gal ne kosminio dydžio, tačiau jo pakanka pragyvenimui. Priemoka už meną – pavyzdžiui, panaudą bibliotekose – dažnai yra tokia mizerna, kad didelio skirtumo tam žmogui nepadarys. Na, gaus jis papildomai penkiasdešimt ar šimtą eurų per metus. Na ir? Jeigu dėl to reikia ištiesti ranką kaip kokiam elgetai, visai suprantu, kad tas žmogus atsisako pasiimti tai, kas jam priklauso. Neimdamas pinigų, jis palieka juos kitiems. Jis dovanoja.
Apie dovanojimą. Performansų žvaigždė Marina Abramović yra sudėjusi tokias kūrybos pakopas: dėmesys; pasipriešinimas; atsidavimas; darbas; refleksija; drąsa; dovana.
Žinoma, tarp tų meno pakopų nepastebime „atlygis už darbą“ – sąrašas baigiasi ties „dovana“. Nėra tai ir sąrašas apie „saviraiškos pakopas“, pastebėkime. Ne, tai menas, kūryba. Saviraiška turbūt baigtųsi ties punktu „atsidavimas“. Marina gi po darbo stato ne atlygį, o refleksiją.
Tiesiog mąstydama apie menininko atlygį – o tai ir man labai aktuali tema, nes dešimt metų beveik neuždirbu iš to, ką dirbu, – pagalvojau, kad labai dažnai man norisi savo darbus ne parduoti, o dovanoti. Dovanoti tiems, kurie stokoja būtent to, ką kuriu ir turiu. Kaunaitei pasisakė – kitaip tariant, ji nusipelnė – jos knygas išleidžia leidyklos. Mano tik pirmoji knyga to nusipelnė, kitas išleidau savo lėšomis. Jei nebūčiau padariusi tos piniginės aukos, šiuo metu nerašyčiau, nes nebūčiau užbaigusi antrosios knygos (mano tvirtu įsitikinimu, knyga, likusi stalčiuje, nėra baigtas darbas).
Žinoma, būtų labai naudinga, jeigu kas nors mane paremtų. Pernai paprašiau valstybės paramos šiems metams, romano kūrimui ir seminarų apie rašymą vedimui. Jeigu būčiau gavusi stipendiją (negavau), tie pinigai būtų išdalinti kitiems pagal mano nuožiūrą. Turėčiau, kam duoti. Elektroninis zinas „Jovarai“ pagaliau galėtų tapti ne viena elektroniniu ir savo kūrybą dovanojantiems autoriams galėčiau atsilyginti ne vien padėka. Bet negavusi stipendijos, vis tiek dirbsiu ir duosiu. Nes kitaip negaliu. Nes to darbo – tos kūrybos, to kalbėjimo, to dalinimo – reikia visų pirma man pačiai ir tiems žmonėms, kurie man dovanoja. Laimingas tas, kuris turi ką dovanoti!
Štai ir mano vyras yra vienas iš tų laimingųjų – jis dovanoja man tai, ką turi. Jis išlaiko mane nepriekaištaudamas, atvirkščiai – ragindamas nesirūpinti atlygiu, uždarbiu, nesiblaškyti į šalis, nebandyti uždarbio stoka teisintis iš išsisukinėti nuo kūrybos. Jaustis amžinai skolinga jam – mano aukos dalis. Bet esu menininkė, esu pasiruošusi aukoti. Čia dar ne didžiausia mano auka.
Todėl mano rašymo seminaras Klaipėdoje buvo nemokamas. Kai paaiškinau vyrui, kodėl taip darau, jis suprato mane: jeigu taip jauti, vadinasi, taip reikia. Taip, man reikėjo tokios sąlygos, kad nei dėstytoja, nei dalyviai neįneštų į seminarą pinigų klausimo. Po seminaro jie man padovanojo saldainių dėžę ir kuponą knygoms – tai gražu ir simboliška. Tačiau didžiausias mano atlygis buvo galimybė prisiliesti prie kiekvieno iš jų, pabūti su jais labai intymiai, labai giliose vietose, kartais pavojingai arti. Mes keitėmės patirtimi: aš jiems daviau savo literatūrinę patirtį, o jie man – savo gyvenimo patirtį. Jie, suaugę, brandūs žmonės, pasirinko mane savo autoritetu. Jaučiausi kaip tas kinų ar japonų mokytojas, kuris niekada nevaikšto šaukdamas „kam pamokymų?“, bet sėdi sau ramiai lotoso poza ir geria arbatą. Mokinys pats susiranda jį, ateina prašyti pamokymų, o jis trenkia lazda per kuprą – tai pirmoji pamoka. Norėčiau ir toliau būti ta mokytoja, kuri nemoko, o iš kurios patys mokosi. Ir dėl to negaliu imti pinigų iš mokinių. Kaip galima kalbėti apie pinigus, kai dirbame su tokia jautria medžiaga? Cha cha.
Taigi kalbėjimas apie menininko užmokestį gali įgyti keistą posūkį: visgi su intelektinėmis vertybėmis galima ir reikia elgtis kažkaip kitaip, negu su praktinę naudą nešančiu darbu. Meninę vertę dar sunkiau apčiuopti. Internetas, aišku, įneša kažkokių pokyčių, ir ne su visais dar žinome kaip elgtis. Meno etika – kintančios vertybės, sąlygos ir žaidimo taisyklės. Užkalnio alegorijos atveju būtų taip, kad benzino kolonėlės savininkas benzino kompanijai sakytų: „Na, žinot, nepatinka man tas jūsų benzinas. Dega gerai, spalva normali, kvapas kaip kvapas, bet toks jausmas, kad ne mūsų kolonėlei tai, neaktualus šitas benzinas mums šiandien, netinka prie mūsų koncepcijos. Nesupykit, bandau būti objektyvus.“
(Viršuje nuotraukoje: Heather Rose romanas apie Mariną “The Museum of Modern Love“ – rekomenduoju.)
GRAFOMANIJA 