Knygų mugės dionisija

Pirmoji mugės diena: daug veidų iš praeities ir dabarties; penki kg knygų už šimtą eurų; filosofas Algis Mickūnas ir du jo autografai (bet penkiskart meiliai pavadinta „dukryte“ visgi supratau, kad ir šis mąstymo meistras yra viso labo dar vienas vyras filosofijoje, kur moterims ne vieta); LRT diskusija apie globalizaciją – tvėriau 5 min.; latvių spaudos perliukai (nes „Latvia – nice place“); užkandžiui – saldainis iš MRU stendo ir obuolys, sugraužtas po Išminties prekystaliu; dosniausias mugės stendas – „Kitos knygos“ – banketas ir rašytojų plepesiai; N. Putinaitės knygos pristatymo paskutinis sakinys: Vienas Dievas yra šventas. – Aleliuja!

Antroji mugės diena: žmonės TIKRAI perka knygas kaip išprotėję; mano laimikis – dar 5 kg knygų; dabar jau beveik visos (na, pusė jų) pagal sąrašiuką; Donskis galėjo parašyti knygą apie dietą, o Venclova – na, Venclova gali nieko nerašyti, vien kalbėti free style, ir aš ateičiau paklausyt; sako, viskas bus gerai, karo gal nebus (gal); bet šiuolaikinis pasaulis – supuvęs (lyginant su kuo – jų jaunystės laikais?); „jaunystėj pasaulis pagedęs, senatvėj – supuvęs“ (S. Bernotaitė); Violetos Palčinskaitės eilėraštukų niekas turbūt neprisimena irgi dėl to, kad „visi plėšo pasaulį į gabalus – bet mažai, kas surenka“ (S. Šaltenis); Rašytojų kampe mano simpatijos Aušrai Kaziliūnaitei; lenkų poetas nenoriai skaito savo eiles, nes taip sudrasko savo kaukę; lietuviai poetai – užsideda savo kaukes ir sutinka žaisti pagal formatą; paleiskit juos! nekankinkit poetų! – šit žavusis Vytautas Stankus „Versus Aureus“ stende žino visas knygų kainas ir vieną žodį – Sveiki! – vos mane atpažino; vėlyvi pietūs: baltoji mišrainė, sėdint ant kilimo prie salės 5.2; gerai, kad kažkas labai geras parvežė mane po viso šito namo, pas kalvadosą…

Pala – dar buvo mano paskaita apie rašymą, į kurią žmonės vos tilpo. Man buvo smagu! Ačiū visiems, kurie atėjo ir padėjo man suvaidinti viską be video projektoriaus.

Šventė įsibėgėjo!

Iš trečiosios mugės dienos išsinešiau: tik 2 kg knygų; Vanagaitės akmenėlį, ašaras ir žinojimą, kas tie „mūsiškiai“; Sabaliauskaitės žvilgsnį; pojūtį „kaip silkės bačkoj“; Parulskio (51) prisipažinimą, kad jo paauglystė baigėsi; Parulskio knygą nedadarytą (nu! nes į klausimą, kodėl mes turim pirkti jo knygą, atsakė: Todėl, kad ją parašė mylimas autorius.); pasakišką imbiero arbatą (pilvelyje) iš lauko kavinės ant ratukų; Marinos Stepnovos rekomendacijas apie non-fiction; supratimą, kad erzina ne tik Radvilavičiūtės tekstai; dar didesnę pagarbą Solveigai Daugirdaitei ir Lietuvių literatūros institutui; intelektualaus parfumerio kvapų istorijas; įspūdį, kad šiandien Litexpo patalpose pamačiau visą Lietuvą – visų lietuvių tipažus; buvo sunku pamatyti tai per tokį trumpą laiką; pavargau.

Bet rytoj ir vėl ten būsiu: dėl Valdo Papievio ir lietuviukų vaikų Australijoje, kuriems turiu parvežti knygučių.

Paskutinė mugės diena (kelinta? jau nepamenu). Naktį sapnavau knygų lentynas ir žmones, žmones, žmones. Bevaikštant šiandien mane vienu metu net užsupo ir ėmė pykinti – jūros liga nuo to nesibaigiančio srauto… Bet gerai, nuo pradžių – nuo dešimtos ryto:

Prie „Židinio“ stendo randu Putinaitės „Nugenėtą pušį“ ir ketinu ją pirkti. Darbutoja man sako: „Jūs kelias pirkit, nes čia viskas, kas liko. Kitas leidimas pasirodys tik po dviejų savaičių. Galėsit už kampo dvigubai brangiau parduot.“ (Įdomus komercinis pasiūlymas, bet atsisakau.) Mudvi pajuokaujam, kad Oleko sukeltas skandalas autorei davė daugiau naudos, nei būtų davusi Patriotų premija.

Knygos „Odilė“ pristatyme greta manęs sėdi hyperaktyvi močiutė, kuriai iš salės galo kažkas perduoda lapelį su klausimu Papieviui. Močiutė bumbėdama perduoda lapelį, prieš tai uždavusi savo klausimą („Kaip toks JAUNAS žmogus gali būti toks išmintingas?“). O klausimas perduotame lapelyje maždaug toks: „Kas geriau prieš mirtį – ar pirkti ir skaityti knygas, ar geriau taupyti pinigus paskutinei kelionei į Paryžių?“ (Visi juokiasi.) Pristatymo gale autorius turi padovanoti knygą vienam iš klausėjų, ir jis pasirenka anoniminį lapelio autorių („Nereikės pirkti knygos, ir klausimas bus atsakytas – aišku, ką rinktis…“)

Praeidama pro vieną stendą, sutinku milžiniškas dažytas akis. Moteris mane griebia: Čia yra labai įdomių knygų šeimai… Apie šeimą… – Kokią šeimą? Žvilgt į jų stendo plakatą: Jehova. Merkiu jai akį: Aš ateistė. Jinai susijaudina: O, mes turim geros informacijos ir ateistams! – Aš jums irgi turiu geros informacijos! – Cha cha cha! (Bet jei rimtai, Jehova neturėtų būti non-fiction salėje!)

Su pilosopu Algiu Mickūnu susitinkam netyčia kone kasdien. Šiandien ėjau pro MRU stendą, kur parduoda jo knygą. Pasisveikinau priėjusi. Jis nusiėmė kaubojišką skrybėlę ir net pabučiavo man ranką. Ir vėl pavadino dukryte… Sakau, nevadinkit manęs dukryte, jūs gi man ne senelis… Juokiasi. Na, negaliu aš ant jo pykt! Vertas grieko „senelis“! Bekalbant paaiškėjo, kad jis iš to paties krašto, kaip ir mano mama – mes abu mokam šiaurės panevėžiškių tarmę (kaip, beje ir dailininkas Eidrigevičius, kuris mugėje dalyvavo).

Einu į savo slaptą privatų tualetą prie salės, kurioje anądien vedžiau paskaitą. Prieš mano akis užsitrenkia durys į koridorių. Šiapus durų liko berniukas, anapus – jo mama. Vyksta „įkaitų drama“ – durys tampomos, stumdomos, skambinama kažkam… Ir šiapus, ir anapus kaupiasi žmonės… Pagaliau jos atidaromos – mama ir vaikas susitinka. Ar labai bijojai? – klausia mama. Vaikas dreba: Taip…

Beplaunant tualete rankas, į vidų (nors lyg ir buvo užrakinta) įsiveržia moteris. Paaiškėja, kad tai mano seniai matyta pažįstama linksmuolė redaktorė, su kuria kadaise tariausi dėl „Dioniso barzdos“ redagavimo. Tuo metu ji negalėjo apsiimti darbo, bet pasiūlė vietoj savęs kitą puikią moterį, kuri suredagavo man dvi knygas. Parašykit man, sako linksmuolė, ir man labai smagu, kad ją šitaip sutikau.

Einu pro „Mano knyga“ stendą ir vėl matau Putinaitės „Nugenėtą pušį“, kurio jau niekur neturėčiau matyti – tik čia ji trečdaliu brangesnė. Sustoju, sakau: „O, jūs dar turit šitą knygą. Nes leidėjai jos tikrai nebeturi. Ryte buvo tik dešimt likę.“ Darbuotoja sako, kad jie tai dar daug jų turi, nes yra platintojai. Ruošiuosi eiti šalin, bet suvokiu, KODĖL jie tiek daug šitos knygos turi: ji padėta nuošalėje. Papasakoju jiems, kad knyga skandalinga ir siūlau padėti atvirai. (Kažkokia pirkėja man pritarė murmėjimu.) Darbuotoja padėkojo ir, tikiuosi, spėjo parduoti visą tiražą.

Salėje vėl susiduriu su ta savo linksmuole redaktore, kuri buvo įsiveržusi į tualetą. Iš kalbos išeina, kad TAI BŪTENT JI laimėjo Papievio knygą už savo užduotą klausimą. Sako: Norėjau, kad būtų linksmesnis pristatymas, nes žinau, kad akademiniai žmonės kartais kalba pernelyg rimtai ir nuobodu…

Kažkas dainuoja, sako L. Tau jau ausyse dainuoja, atsakome mes jai. Paskui visi išgirstame aplodismentus ir tampa aišku, kad vyksta geriausio personažo kostiumo apdovanojimai. Svarstome, kokį kostiumą galėtume pasiūlyti mes. Vienas variantas: L. ir M. šunelis – jei būtų su savimi jį atsivedę – galėtų atstovauti „Brisiaus galą“… Geriausias kostiumas, kurį galėtume dabar parodyti, sako L., – knygnešys…

Pusė penkių vakaro. Paskutinės mugės minutės. Prie mūsų stendo grįžta mergina, kuri prieš valandą labai ilgai vartė mano knygą apie rašymą, tačiau nepirko. Dabar ji klausia, ar nepadarytume nuolaidos. – Kad knyga ir taip su nuolaida, atsakau. – Na, bet visgi… – Tai gal jums dar knygą PDF atsiųsti? – O, būtų įdomu! Pasidalinčiau su draugais!

Ne visi mato knygų mugės finalą, o man šįkart pasisekė pamatyti. Voliojomės jau ant grindų po prekystaliu, juokėmės ir kliedėjom, darėmės foto sesijas būsimiems straipsniams laikraščiuose… Paskutiniai pirkėjai desperatiškai ieškojo TO skaitinio, kurį dar galima nučiupti. (Gal paleisti viską po eurą? Kad nereiktų krauti dėžių.) Pagaliau iš visų pusių pasigirdo pleistrų klijavimas ant dėžių… Ir mūsų stendas susiruošė sutikti mugės finalą. Kai balsas garsiakalbyje pranešė apie galą – visose salėse plojo. Plojau ir aš. Lėktuvas nutūpė sėkmingai.

Eidama į troleibuso stotelę staiga pamačiau KNYGNEŠĮ – gyvą personažą, kuriam niekas o niekas nedavė prizo už geriausią kostiumą… Bet tai geriausias kostiumas, kurį šioje mugėj mačiau. Beje, išskyrus barzdą, mes su juo labai panašūs – aš irgi šiandien namo tempiau pilną kuprinę knygų ir dar maišą rankoje…

Knygų šventė man tuo nesibaigia: šią savatę keliausiu į Šiaulius, paskui į Panevėžį, Akmenę, Kauną, Uteną, turbūt apsilankysiu ir Klaipėdoje. Greitai pranešiu tikslią renginių vietą ir laiką.

Iki susitikimų!

Kas nulaužė kokybės kartelę?

Mane giliai sujaudino Andriaus Jakučiūno pasisakymas savaitraščio „Literatūra ir menas” apžvalgų straipsnyje „Rugsėjo skaitymai” (2013-10-25, Nr. 3446). Autorius kalba apie „faktą, kad kokybiškos literatūros galimybę kultūrinėje spaudoje psichologiškai mes jau seniai esame palaidoję – metaforiškai kalbant, kartelė jau kadais yra nulaužta (atkreipiu dėmesį – ne nuleista ar pažeminta, o būtent nulaužta), todėl net klaikiausią niekdarystę nūnai priimame kaip visiškai normalų, nuo kultūrinės spaudos galbūt net neatsiejamą dalyką, kuris niekam netrukdo. Atrodo, būtent šis įsivaizdavimas ir yra viena didžiausių mūsų literatūros (ir net kultūros apskritai) problemų – būdami lojalūs arba tiesiog abejingi viskam, kas menka, silpna, apgailėtina, mes, galbūt patys to nesuvokdami, legitimuojame grafomaniją ir netgi padedame jai virsti kanonu – o kokių pasekmių tai gali turėti jaunam kūrėjui, patikėjusiam (na, tarkim), jog tai, kas publikuojama litmenyje ir šatėnuose, yra šiuolaikinė lietuvių literatūra?”

Esu tas žmogus, kuriam „nulaužta kokybės kartelė” trukdo ir kuris yra seniai palaidojęs įsivaizdavimą, jog tekstai, publikuojami ne tik šiuolaikinėje kultūrinėje spaudoje, bet ir tie, kurie pakliūva tarp viršelių ir knygynuose užima vietą lietuvių grožinės literatūros sekcijoje, turi bent kiek meninės vertės. Esu dėkinga Jakučiūnui, kuris parašė savo nuomonę, kurioje atsispindi tragiška šiuolaikinio lietuvių rašytojo situacija: suvokti, kad esi supuvusios sistemos atstovas, tačiau gebėti tik pasakyti tai. Bet reikia dar garsiau sakyti, ir sakyti, ir sakyti, tik nežinau ar verta tai daryti analizuojant (o dar prieš tai ir skaitant!) kasmėnesinę grafomanijos dozę. Tai tas pats, kas konstatuoti, jog ligonis miręs, nenustatant priežasties – diagnozės.

Jakučiūnas mini „niekingą niekdarystę”. Čia pasirinktas įdomus žodžių derinys – dukart po „niek-“. Pirmasis žodis „niekingas” turi reikšmes: niekam vertas, menkas ir niekšiškas, nedoras. Antrasis, „niekdarystė” – niekalo darymas – išplaukia iš „niekdarys”: kas nenaudingais dalykais užsiima, nerimtai dirba, niekalą daro. Niekinga niekdarystė gali būti suprasta kaip niekam vertas niekalo darymas. Kiti galimi variantai: nedorai niekalą daro. Arba štai: (per) menkai nenaudingais dalykais užsiima. Arba: niekšiškai nerimtai dirba. (Turbūt galima dar rasti junginių, bet aš jau čia ir sustosiu.) Žinoma, „niekdarystė” prašosi į gimines „piktadarystei” – ir toks kaltinimas būtų jau rimtesnis. Daryti ką pikta (ar bloga kam nors) yra sunkesnis nusikaltimas, negu daryti niekalą, t.y. nedaryti nieko. Neatsakyti už nieką.

Bandau suprasti, kas vyksta, kodėl tiek dešimtmečių driekiasi ta pati rūko juosta. Rodos, mūsų literatūros organizmas nuolat ryja nuobodulį, nuo kurio tarpais suima spazmai – išsivemiama ir vėl toliau ryjamas tas pats nuodas…

Kultūrinė spauda išties yra svarbus visuomenės veidrodis. Kai sakoma, kad žuvis pūna nuo galvos, kur turėtume žiūrėti? Redakcija, redaktoriai – kas tai per žmonės? Spėju, kad tai profesionalai, trokštantys geros kokybės tekstų savo leidiniuose. Ką jie galėtų padaryti, kad tekstai būtų kokybiškesni? Viena: tinkamai atrinkti iš to, ką randa savo pašto dėžutėje. Jeigu nėra iš ko rinktis: nespausdinti to, kas neatitinka meninių reikalavimų, užsibrėžtos kokybės kartelės. Juk nešokame į lovą užsiimti seksu su bet kuo vien dėl to, kad šalia nėra to, kurį mylime?

Sunku būtų patikėti, kad garbūs redaktoriai nejaučia kokybės ar kad tokios kartelės nėra išsikėlę. Panašu, kad pašto dėžutėje įsisiautė grafomanijos virusas, ir buvo padarytas politinis sprendimas: nieko nesiimti. Kodėl? Gali būti daug priežasčių. Pavyzdžiui, nuo leidinio kokybės nepasikeis jo pardavimų skaičius, o taip pat ir finansavimo dydis, vadinasi, niekas nepraras darbo vietų. Keisti kažką – reiškia pasinaudoti turima (galima) laisve, būt laisvam, o tai nėra lengva, nes laisvė turi savo kainą: atsakomybę už klaidas. Galiu įsivaizduoti, kad teoriškai dauguma nori laisvės, tačiau niekaip netelpa galvoje, kad teoriškai ar juolab praktiškai dauguma nori atsakomybės. Betgi laisvė kūrybos sferoje – tai ir fantazija, vaizduotė, kūrybiškumas. Atsisakydami atsakomybės ir laisvės, tie žmonės atsisako ir būtinų kūrybai „priedų”. Gal todėl ir matome tą patį tų pačių leidinių turinį ir formatą (net jei kai kas pakeitė popieriaus rūšį ir surišimą)? Na, tik tiek, kad nuo vienos ideologijos šokta ant kitos, bet esmė ta pati. Nesikeisti – saugiausias variantas. Taip ypač jauku žmonėms, kurie gimė ir užaugo stagnuojančioje sistemoje – šiandien ji įžūliai gyvuoja tuose pačiuose pavidaluose. Tokių sąlyginių refleksų greit nepakeisi. Gal jau tik grabas ištiesins, kaip liaudis sako. Taigi visiškai suprantu (tik nepateisinu) redakcijų pasyvumo ir vangumo. Nepateisinu, kai zombiai nuodija jaunus žmones.

Ar Lietuvoje nėra profesionalių autorių, žodžio meistrų, kurie galėtų užpildyti puslapius meniška kūryba? Mano manymu, gyvų dar yra. Išmintingi, bent kiek pardavimais ir populiarumu susirūpinę leidiniai, turėtų jų patys ieškoti ir patys juos ugdyti, nes leidinys perkamas, kaip nebūtų keista, dėl vertingo jo turinio. Pastebėjau, kad per pastarąjį dešimtmetį spaudoje žinomų autorių kūrybos mąžta ir jau beveik (ką ten – visai) nerandame. Niekaip nesugalvoju, kodėl autoriams turėtų būti nenaudinga spausdinti savo kūrinių tokioje spaudoje. Tačiau priežastys turėtų būti rimtos, jeigu pasirenkama tokia alternatyva: nepublikuoti savo kūrinių išvis. Geriau nepublikuoti, negu publikuoti tokiuose. Kokiuose? Kas su jais negerai?

Kadangi pati keliskart bendravau su kai kuriais leidiniais, galiu pasakyti, kad korespondencija iki kažkurio laiko buvo itin nemaloni. Kartais – vienpusė, nes man net nebuvo atsakoma. Pastaruoju metu – visai padori, jaunimas gražiai atsakyti sugeba (bet galbūt kai kas to nežino, nes nusprendė daugiau su jais nebendrauti?). Neilgai trukus visu kailiu pajutau, kaip svarbu yra rodytis jų kompanijoje, būti fiziškai tarpe jų, ne virtualiai. Taip svarbu, kad jeigu nesirodysi, ne tik „kolegos” (rašytojai neturi kolegų!), bet ir kritikai tavo kūrinius ignoruos: o kas tu toks? Tavęs nepažįstam, vadinasi, tavęs nėra „prozos ar poezijos padangėje“.

Jei netikite, pasiskaitykite litmenyje Virginijos Cibarauskės apžvalgą apie dvi debiutantes (tame pačiame numeryje, kaip ir Jakučiūno straipsnis). Dvelkteli aiškios potekstės: „Brundzaitę žino kiekvienas, besidomintis šiandienės lietuvių poezijos tendencijomis: Ramunė – nuolatinė poetinių pavasarių, rudenų, žiemų, slinkčių ir pan. renginių dalyvė, šių metų Jaunojo Jotvingio premijos laureatė, išsiskirianti tuo, kad jos skaitomos poezijos klausytis iš tiesų malonu – ir tekstai geri, ir balso tembras, nors specifinis, bet mielas, ir charizmos netrūksta.” Skaitome apie kitą autorę toje pačioje apžvalgoje, ir potekstės ne tokios entuziastingos: „Dovilė Kuzminskaitė – sąlyginai naujas paukštis Lietuvos poezijos padangėje: kelios publikacijos mėnraštyje „Metai“, kelios recenzijos, praeitų metų PDR’e – „Puškino“ prizas.” (PDR: Poetinis Druskininkų ruduo.)

Vaiko lūpomis kalba teisybė! Sakau tai tikrai be ironijos, tik atleiskite, kad Cibarauskę, jauną moterį, vadinu vaiku – palyginus su senais redakcijos vilkais, kurie dažniau pasirenka tylėti, ji yra tas naujas kraujas, varomoji šiuolaikinės literatūros jėga ir tiesiog – ateitis. Toji ateitis įžengia į bohemos ratelį ir persiima vyresniųjų įpročiais. Kiek kartų garsiai gėrei (atsiprašau – skaitei) PDR’e? Tik vieną? Naujas paukštis padangėje… Ar gali save vadinti besidominčia poezijos tendencijomis ta, kuri susidaro nuomonę iš spaudos publikacijų? Jose nei pastebėsi charizmos, nei užburiančio balso tono neišgirsi. Tad ar verta publikuoti savo kūrinius, jei nesi socialus ir nesiruoši būriuotis su kitais dėl geografinių ar amžiaus, ar skonio, ar pomėgių, ar net mąstymo skirtumų? Kas, jeigu esi intravertas atsiskyrėlis? Turbūt tai retas paukštis lietuvių literatūros padangėje. (Gal ir todėl nepakyla toji kartelė?)

Žinodama, kad atlygis už išspausdintą tavo kūrinį yra niekinis (neniekinis tik studentui), ieškau kitų motyvų, dėl kurių kūrėjai atiduotų savo proto ir vaizduotės kūdikį komentatorių egzekucijai (vos tik baigėsi virtualiųjų skerdynių laikai, Jakučiūnas pastatė giljotiną!). Kokie gi autoriaus motyvai? Visų pirma, platinti savo kūrinius, skleisti žinią apie savo kūrybą, formuoti savo įvaizdį (taip, šiais laikais kiekvienas viešas veikėjas, o toks yra ir rašytojas, turi savo etiketę – brand’ą – sąmoningai ar nesąmoningai), grubiai tariant, darytis reklamą. Antra, sulaukti reakcijos, atsiliepimų, laiškų, prašymų siųsti daugiau kūrinių, sakyti savo nuomonę, duoti interviu, atvykti į diskusijas, t.y. veikti kaip viešasis asmuo, atstovauti tam tikrą sluoksnį, nuomonę, demonstruoti savo apsiskaitymą, žinias, ir taip, galbūt ideologiją, kuriai pritari. Ne visi autoriai yra intelektualai, bet retas visuomenės (skaitytojų rato) pripažintas ir pamėgtas autorius neturi savo nuomonės apie tam tikrus gyvenimo reiškinius, o turėdamas sklandžios kalbos dovaną, jis gali skleisti tą nuomonę, burti panašaus mąstymo žmones, judinti, veikti, keisti, budinti jei ne išorės (visuomeniniams) pokyčiams, tai bent jau vidaus (asmeniniams). Trečia, kokybiška savo kūryba kelti bendrą literatūros kokybės kartelę – per (iš kūrinių kokybės jaučiamą) savikritiką ir kritiką.

Kas kalbama kuluaruose apie pastarąjį motyvą? Jau nepamenu, kas pirmas viešai užkasė ir apraudojo lietuvių literatūros kritiką, bet nuo to laiko perskaičiau aibes verkšlenimų ir prisipažinimų apie tai, kad kritiko darbas neapsimoka – nei finansiškai, nei kaip kitaip (vėlgi – atlygis tinka studentams!). Sukapokite mane į gabalus, bet nepatikėsiu, kad brandus kritikas, dirbantis pilnu etatu kokioje nors šiltoje įstaigoje, tiek nužmogėja, kad nebeturi jokio vidinio stimulo analizuoti literatūrą ir sakyti savo nuomonę. Neskaito? Skaito! Kartais spingteli šviesos ruoželis: tai vienam, tai kitam „profesionaliam skaitytojui” tampa per trošku, nebeįmanoma susilaikyti ir neišsakyti nuomonės (prisimenant puikų Mindaugo Kvietkausko kritinį straipsnį apie Sigito Parulskio romaną „Tamsa ir Partneriai” „Literatūroje ir mene”, 2013-02-22 nr. 3415). Tokius proveržius ypatingai vertinu: tai rodo, kad ne visi yra abejingi ir pasiduoda niekingai niekdarystei. Tačiau tai – išimtis, patvirtinanti taisyklę… Kitos kritikų luomo išmirimo hipotezės: kūriniai nestimuliuoja intelekto (yra nuobodžiai prasti), aplinka nestimuliuoja (nekils diskusija), viešoje erdvėje nesusikuria kritinė dorų kritikų masė, intelektualų batalionas, kuriam rūpėtų laimėti mūšį su grafomanija. (Ar Lietuvoje yra intelektualų? Jei intelektualas yra daug daugiau nei vidutiniškai išsilavinęs žmogus, tai labiausiai trūksta to antrojo: žmogaus – asmenybės. Ir kas yra išsilavinimas be asmenybės?)

Nuovargis, beprasmybės jausmas, cinizmas? Šie epitetai tinka daugeliui šiuolaikinių lietuvių. Menininkai – ne išimtis. Literatūra su visais jos priedais paliekama jauniesiems: jiems ir atlygis tinka, ir noras pasirodyti viešumoje kaitina, ir jie visada randa ką pasakyti, net jeigu tai dar viena praleista „gera proga patylėti”. Kuo mažiau žinai apie dalyką, tuo mažiau tau rūpi, kad nežinai. Kai nematai sienų – griauni sienas. O gal net negriauni, tiesiog eini sau laisvas ir laimingas. Ir kas tau pasakys, kad esi per jaunas, nesubrendęs, nepakankamai apsiskaitęs, dar neturi skonio ir saiko, ir juolab nesi intelektualas – tiesiog esi kupinas faktų apie ką tik perskaitytas knygas, o ir atmintis dar nepragerta. Aš irgi skatinu ir skatinsiu jaunimą. Tačiau stengiuosi nesuteikti jiems melagingų vilčių ir negirti, jeigu nėra už ką. (Tikiuosi, man atsiuntusieji savo tekstus įvertinimui tai pastebėjo…)

Tai, kad kultūrinių leidinių redakcijos (kuriose padaugėjo jaunų darbuotojų) nesilaiko nerašyto etikos kodekso ir yra nekritiški bei nesavikritiški – tai ne tik jų, bet ir mūsų, vyresniųjų, piktadarystė. Kad nemeniška „senių” kūryba spausdinama, tai galima interpretuoti taip: kad vėliau nesutriktum, pamatęs nežinomą pavardę užuojautų skyriuje (o aš vis sutrinku). Senoji karta neturi ir turbūt neturės mums kitos žinutės, kaip tik „mes gyvenome”. Ir gerai, amen. Bet jaunimas ir jo kūrybinis kelias yra aktyvus klausimas: kaip mes gyvensime? Kai prisimeni faktą, jog tautos gyvybė yra kalboje, tai net šiurpas nukrečia. Ar tik šnekamojoje kalboje? Kaimo žmonės kadaise išgelbėjo, bet nuo kažkurio momento laike tarmių ir folkloro lobynai ėmė sekti. Išsigelbėjimas – stiprioje literatūroje! Šitą mintį šiurpiai, gal net neįsisąmonęs, išsuka vertėjas Laimantas Jonušys „Šiaurės Atėnų” straipsnyje „Kalėjimas, budelis ir subjektyvus žvilgsnis į Europos literatūrinį žemėlapį” (2013-10-11 Nr. 38). Mane apstulbino sklandus autoriaus minties perėjimas: „Taigi, Juodkalnijos literatūra susidomėčiau tik, jeigu man kas nors išaiškintų, kuo ji skiriasi nuo serbų literatūros. Manau, kad tokios valstybės kaip Kosovas ir Moldova apskritai nenusipelno savo apgailėtinos egzistencijos.” O kas, jei rytoj koks nors serbas ar anglas parašys, kad Lietuva nenusipelno savo apgailėtinos egzistencijos, nes…?

Kai labai ilgai žiūri prisikišęs arti, daiktai ima rodytis kitaip. Ne veltui dailininkai palieka darbą, uždengia jį pusdieniui ar net kelioms dienoms, savaitėms, mėnesiams. Rašytojai atsitraukia nuo savo eskizų, užverčia rankraštį, palieka pusmečiui, vėliau skaito kitomis akimis, preparuoja skaitytojo, gal net kritiko žvilgsniu. Taip gimsta suvokimai ir susivokimai. Kaip toli atsitraukiama, kuo užsiimama atsitraukimo laikotarpiu, kuomet kūrinys pačiam autoriui rodosi genialiai išbaigtas ir skirtas auditorijai – autoriaus etikos reikalas. Gali siųsti karštą tekstą į leidinį ar leidyklą. Gali susilaikyti, nes nujauti, jog dar nesi savikritiškas. Gali bandyti suvokti savo kūrinį, bet gali ir nebandyti – ir niekuomet nesuvokti – literatūros istorijoje nemaža atvejų, kuomet autorius nežinojo ką kūrė. Kai kuriems autoriams vertėjo nežinoti: sužinoję galbūt nebebūtų rašę. Jiems tai kaip važiavimas dviračiu: perdaug galvosi – neišlaikysi balanso ir nukrisi. Kitiems – tiesą sakant, daugumai didžiųjų – būtent suvokimas suteikia balansą ir stimulą kurti toliau. Galbūt tų pačių dalykų suvokimas, potraukis gilintis į tą pačią – epochos? – problemą. Galbūt poreikis gilintis, suprasti save patį – neišvengiamai veikiamą Zeitgeist. Juk mes ne tik veikiami laikmečio dvasios – mes ir esame toji dvasia. Tačiau ne visuomet pats gali ją matyti savo kūriniuose – ypač jei jie per arti ir dar per karšti, per skaudūs, pernelyg jaudinantys. Tik žmogus iš šalies, išlavinto skonio ir reiklus skaitytojas, linkęs ne tik jausti skaitymo malonumą, bet ir analizės, išvadų darymo, apibendrinimų, teoretizavimo malonumą, gali įžvelgti paveikslą, kurį sudaro taip vadinamoji neigiama erdvė (negative space) arba Gestalt. Kaip dažnai kūrybos procese rūpinamės tik detalėmis ir smulkių veiksmų tikrumu, o didesnį vaizdą, ir visai ne tą, kurį įsivaizdavome, atrandame skaitydami kritiką – matydami save kitų akimis.

Kas, jeigu nėra tų akių? Jeigu jos užsimerkusios? Kas, jeigu tos akys nenori matyti, nenori žinoti to, ką mato, o nori įtikti mums, todėl – meluoja? Tai viena iš priežasčių, dėl kurios meno atžvilgiu klaikiai niekdariška gyventi per arti kitų menininkų, trintis vienoje erdvėje, krikštyti vieni kitų vaikus (t.y. knygas), tuoktis ir persituokti tarpusavyje, girti vieni kitus, nes taip saugiau. Tai yra literatūrinis incestas. Ne, nėra klaiku miegoti su savo kritiku (ar kūrinį duoti meilužio kritiškam įvertinimui). Viskas gerai, jeigu vienyja meilė literatūrai ir jeigu sugebama atskirti tas dvi – rašytojo ir kritiko – profesijas. Viskas gerai, jei literatūra ir kritika išvis laikomos profesijomis, o ne dar vienos religinės sektos pašaukimu.

Profesionalumas – toks nemeniškas ir nemagiškas žodis lietuviškoje kultūros erdvėje. Profesionalumas – tai ne tik gebėjimas uždirbti iš to, ką darai (nors tokių „profesionalų” daugiausia), bet – gebėjimai. Ne gabumai, ne mistinis talentas. Gebėjimai. Kylantys, išplaukiantys, įgyjami ilgai ir atkakliai studijuojant pasirinktą dalyką (literatūrą), daug ir įtemptai praktikuojant (rašant), vertinant save kritiškai, darant išvadas ir vėl atkakliai rašant. Tam, kad galėtum analizuoti ir kritikuoti literatūros kūrinį (ar net niekingą grafomanijos apraišką) profesionaliai, reiktų gebėti skirti kūrybos elementus. Kaip muzikos kritikui būtina turėti muzikinę klausą, taip literatūros kritikui – klausą žodžiui. Antra – svarbus literatūrinis apsiskaitymas, gaudymasis šiuolaikinėse pasaulio literatūros tendencijose (ne PDR’uose ir net ne Frankfurto mugės furšetuose, turiu omenyje). Trečia – kalbos valdymas. Nes juk kritikas – irgi rašytojas, ir turi ne ką mažiau sklandžiai dėlioti mintis raštu. Tik todėl, kad puikiai valdo kalbos įrankį, nors ir nebando kurti grožinės literatūros (fiction), tik todėl jis gali būti profesionalus kritikas.

Itin retai lietuvių kultūrinėje spaudoje man yra tekę skaityti profesionalų kritinį straipsnį. Apstu studentiškų bandymų. Apstu diletantiškų išsireiškimų, beletristikos demonstravimo, sąskaitų suvedinėjimų. Retkarčiais neapsikentęs straipsniu atsikerta autorius. Kitas autorius, žiūrėk, savo kritikams atsimoka, nupiešdamas groteskiškus jų portretus savo knygose. Ne, meilės tarp autorių ir kritikų taip lengvai neįžiebsi, kaip ir meilės tarp intelektualiai nepriklausomo autoriaus(-ės) ir autoriaus(-ės). Skaitant žymių rašytojų biografijas ir autobiografijas, ima juokas, nes atpažįsti tą susipriešinimą, intrigas ir apkalbas – kuo stipresnis autoriaus stilius ir mąstysena, tuo labiau klystantys ir beskonybe užsiimantys atrodo visi kiti… Kūrybos sferoje tiek daug subjektyvumo!

Kai kas netgi sako, kad neįmanoma objektyviai vertinti kūrybos. Tai paliudytų ir korektiškas prierašas Jonušio straipsnio pavadinime: subjektyvus žvilgsnis. Tačiau nemanau, kad taip jau neįmanoma pasisakyti objektyviai, net turint omenyje, kad bet kas, kas išeina iš tavo lūpų yra tavo, kaip subjekto, nuomonė. Tas pats, kas sakyti, kad „kalbu žmogiškai” – o kaip dar galiu kalbėti, jeigu esu žmogus? Kalbėti objektyviai, ko gera, reiškia, kad teks kalbėti rėmuose, įsitvėrus į tam tikrus kontekstus, o ne tik plaukiojant savo minčių srutose (juk mūsų pasąmonė – ne kas kita). Ištraukti mintį į sąmonę, suformuluoti ir pateikti ją aiškiai ir būti pasiruošus ją apginti, stoti diskusijon… Taip mes patektume į susikurtą intelektinį diskursą.

Mūsuose gerai žinomas ir daug kartų matytas lotyniškas ad hominem: nepulti žmogaus asmeniškai, kritikuoti kūrinį, o ne autorių. Gerai, bet kur riba tarp autoriaus ir kūrinio? Štai Jakučiūnas rašo apie tūlą tekstą: „…suregztas primityviai ir netgi, pasakyčiau, įžūliai naiviai, o kūrinio stilius – tiesiog apokaliptiškai rimtas.” (Apokaliptiškai rimti yra, pavyzdžiui, visi Laszlo Krasznahorkai kūriniai, nors nelabai įsivaizduoju, kad taip galima būtų pavadinti jo stilių – na, gal.) Ar svarbu, kad kūrinys turi šias išvardintas savybes? Iš kūrinio, ar iš paties autoriaus charakterio kyla kai kurios teksto savybės?

Nesiruošiu ginti to teksto kokybės. Kaip ir Jakučiūnas, senokai spaudoje nepastebiu dėmesio vertų skaitinių ir nustojau varginti akis. Pakanka kelių pirmųjų eilučių. Tačiau tai, ką randu tose eilutėse, ir tai, kaip jas įvertinu (sukritikuoju), nelaikyčiau savo subjektyvia nuomone. Ne, mano objektyvia nuomone, šitų tekstų autoriai nevaldo kalbos. Požymiai? Painūs ir manieringi pirmieji sakiniai, vaizdingumas kuriamas, pasitelkiant būdvardžius ir prieveiksmius. Kelias į rašytojų pragarą – prieveiksmiais grįstas! Šitokį ar panašų sakinį nusiuntus tiems būriams, kurie beldžiasi į redakcijų duris, gal sumažėtų triukšmas. Nežinoti ir nejausti, kas yra vaizdinga, gyva kalba, yra tas pats, kas groti smuiku neturint klausos. Žinoma, gali sau džyrinti žirnių lauke, vietoj stygos prisegęs „triusikų” gumą. Bet susimildamas nelįsk į koncertų salę. Net jei žinai, kad salės direktoriui tinka bet kas, nes meistrai su stradivarijais pas jį nebeužsuka.

Sakoma, nekritikuok, nepateikdamas pavyzdžių todėl, aiškumo dėlei, pacituosiu vieno teksto (nesupratau žanro, turbūt esė) gabaliuką. Rašo jaunas (bent jau emocinio intelekto prasme) autorius Ernestas Noreika („Šiaurės Atėnai”, 2013-10-25, Nr. 40): „Viskas aplinkui tėra skaudantys dantys, kurių nervai tarsi milžiniško dydžio ilgintuvai įjungti tiesiai į vidų. Neišeina tų nervų neliesti. Jie patys savaime plaikstosi, paklaikusio žvilgsnio papėdėse augindami žėrinčius druskų kalnelius. Tai skausmas, kuris permuša savo paties buvimą. Norėtųsi išrauti visus pūliuojančius būties dantis, išdaužyti plaktukais, kirviais iškapoti gleivėtas pasaulio dantenas, kad bent vieną suknistą dieną taip stipriai negeltų, kad išeitų bent šiek tiek pozityviau žiūrėti į aplinką suvokiant, kad joje slypi ne tik neišvengiami demonai, užskvotinę visas manyje esančias dvasines celes.” … Jei skaitydami tai vien iš gailesčio nesijuokėte – suprantu. Dažniau tokius tekstus paskaičius, imsi abejoti savo sveiku protu. Dėl redakcijoje dirbančiųjų sveiko proto jau seniai ima abejonės…

Tai kas gi iš tiesų nulaužė tą kokybės kartelę, jeigu ne tie, kurie skleidžia tuos grafomaniškus tekstus? Ar ne tie patys, kurie skaitytojams siūlo rinkti geriausią metų knygą iš prastų knygų sąrašo?* (Šių metų komisijoje – tas pats Jakučiūnas…) Argi nėra pasirinkimo? Visada yra pasirinkimas.

Visgi tai, ką autorius yra išgyvenęs, ką jaučia, kaip įsivaizduoja pasaulį, koks naivus ar nenaivus jo požiūris į dalykus ir reiškinius, ką savo istorija jis bando išreikšti – tai antrinės svarbos dalykas. Ne skaitytojui, žinoma. Skaitytojui tai – pirmo svarbumo dalykas. Bet redakcijoje, atrenkant tekstus publikacijai – teksto kokybė yra svarbi pirmiausia (juk pagaliau, nurodžius trūkumus, galima paprašyti autoriaus perrašyti!). Analizuodami savo pačių palaimintus publikacijai techniškai nevertus kritinės analizės kūrinius, nusileidžiate iki to lygio. Nusileidžiate, konstatuojate, kad ai, kokybės kartelė vis tiek nulaužta, bet ir patys (!) iš to lygio nepakylate. Šiuo metu lietuvių kultūros spauda virto diletantų perykla. Mano pasiūlymas redakcijoms: jei dar turite akis, vietoj to džyrinimo palikite konceptualiai tuščią puslapį.

—————————————————

*  Nusprendžiau, kad manęs neturėtų užčiaupti faktas, jog mano šiais metais išleistas romanas į šį sąrašą nepateko. Žinoma, liūdna. Turbūt rašau prasčiau už Andrių Tapiną, o mano knygos turinys vulgaresnis už Sigito Parulskio sadomazoholokaustą. Kadangi komisijoje, kuri atrinko tą sarašą, buvo ir mano knygos redaktorė, turėčiau pasitikėti jos nuomone. Kita vertus, galiu pasitikėti ekspertų komisijos pirmininke, kuri per TV teigė, jog tai net nėra geriausios knygos rinkimai. O tai kas, pagal ką renka? Paklauskim savo vidinio ciniko…

Totalus romanas

Apie Michailo Šiškino romaną „Laiškų knyga“, kurį išleido „Vaga“, 2011.

Galvodama apie tai, ką galėčiau pavadinti didžiausią įspūdį man palikusiais šių metų įvykiais, nusprendžiau vėl sugrįžti prie Michailo Šiškino. Metų pradžioje perskaičiau jo „Laiškų knygą“ ir nusipirkau rusišką originalą kito, prieš tai parašyto romano, kurį, kaip girdėjau, irgi greitai turėtų išleisti „Vaga“ – „Veneros plaukas“ („Venerin volos“). Prieš savaitę sėdau skaityti pati ir… palikau nebaigtą. Šioks toks nusivylimas ištiko? Taip. Kitą vertus – įdomu pasiaiškinti, kas ir kaip, ir kodėl.

Visų pirma, mane labai nustebino tai, kad abu romanai labai panašūs savo idėja, struktūra, temomis. Pasieškojau informacijos apie kitus Šiškino romanus ir radau, kad yra dar vienas toks pat kūrinys – romanas „Vziatije Ismaila“ („Izmaelio paėmimas“). Skaitydama „Laiškų knygą“ žavėjausi idėjos originalumu, paprastumu, stiliumi, žodžiu, aš ir dabar manau, kad tai geniali knyga. Norisi sužinoti, kaip autorius mąsto ir dirba su kitomis temomis, kokios dar idėjos aplankė jo talentingą galvą. Tačiau kaip nuobodu atrasti, kad kitose knygose jis mąsto lygiai taip pat! Tiesą sakant, manau, kad „Laiškų knyga“ – jo geriausioji. Iki tol jis tarsi repetavo, kaip parašyti šį romaną. O po to gal išvis nieko nebeparašys geresnio. (Nors tai galėtų būti komplimentas, aš jam nieko geresnio neparašyti nelinkiu!)

Ne, žinoma, ne, nieko jis nerepetavo. Akivaizdu, kad jis – iš tų rašytojų, kurie ilgam stringa savo schemoje. Šiškino schema tiesiog visai įdomi ir gera „na liubitelia“ – tie, kas jį įsimylėjo, gali skaityti ir skaityti vienodas jo knygas, savotišką „pismovniko“ serialą. Taip, kaip savotiškus „serialus“ skaito Laszlo Krasznahorkai, W.G. Sebaldo, Thomaso Bernhardo gerbėjai ir pasekėjai. Gal net Andrių Jakučiūną su jojo lalagėmis čia nebūtų labai šventvagiška paminėti – juk lalės jis visą gyvenimą ir lalės, o jau turbūt yra tokių, kurie šito iš jo ir telaukia, nes tiesiog – myli jį. Bet kaip su ta meile… Kaip tame rusiškame anekdote, kur Ivanas (rusiškasis Jobas?) skundėsi, kad Dievas jį skriaudžia, baudžia, visus myli, o jo – ne, ir Dievas iškišęs galvą pro debesį jam paaiškino: „Nu nemyliu aš tavęs, Ivanai, ne-my-liu!“ — Širdžiai neįsakysi…

Romano pavadinimą Šiškinas pasiskolino iš XVIII amžiaus rašytojo Jefimo Kurganovo epistolinės (laiškų) knygos – „Pismovnik“, kuri gal net pasufleravo pačią idėją Šiškino romanui, nes tai yra įvairiausio pobūdžio – nuo verslo raštelių iki meilės prisipažinimų – laiškų rinkinys. Pažodžiui išvertus, pavadinimas turėtų būti „Laiškynas“. Man atrodo, kad „Laiškynas“ geriau atitinka turinį, negu „Laiškų knyga“. Šioje vietoje išgirdau dvi versijas, kodėl pavadinta „Laiškų knyga“, o ne artimesniu originalui žodžiu (labai gaila, nes šiuo atveju galima buvo pasiūlyti tokį tikslų atikmenį rusiškam originalui!). Pagal pirmąją, romano kalbos redaktorės versiją, žodis laiškynas per daug gerai rimuojasi su durnynas ir šiukšlynas (nuoroda). Pagal antrąją (šaltinio nenurodysiu), neva norėta, kad „keistas“ žodis laiškynas neatbaidytų kartais perdėm išrankaus ir baugštaus lietuvių skaitytojo (pirkėjo). Dar kartą viską apgalvojusi visgi pasakyčiau, kad geriau tegul atbaido tuos, kuriems ta knyga ir neskirta. Nes kaip gi užmaskuosi asociacijas su venerinėmis ligomis pavadinime „Veneros plaukas“? (Žinoma, galima padaryti taip, kaip anglai ir vokiečiai padarė: išvertė, kaip „Mergelės plaukas“ – „The Maidenhair“…)

Įdomus paradoksas. Šiškinas yra minėjęs, kad geros knygos retai patenka į bestselerių sąrašus, o dažnai pradedamos skaityti ir tampa reikšmingos, įžymios jau po autoriaus mirties. Nes genialių autorių kūryba, kaip taisyklė, pralenkia laiką. Tai kaip čia išeina su pačiu Šiškinu, jeigu jį sversime pagal tą patį matavimą? Jis jau nuo pirmosios savo knygos buvo apdovanotas visokiausiais titulais. Jo knygos (bent jau) vadinamos bestseleriais. Šiaip jau pats kalbėjimas apie genialumą, lyginant su skaitomumu ir pardavimais man pakišo mintį, kad galbūt Šiškinas jaučia, jog juo (dar) nesidomima taip, kaip kitais mūsų meto pasauliniais talentais. O gal nenori būti populiarus? Gal ir nėra toks? Pastebėjau, kad jo „Veneros plaukas“ jau išverstas į anglų kalbą, yra Amazon.com, tačiau nekomentuojamas ir kainuoja nepadoriai pigiai, apie dvyliką dolerių… Taip kaip čia išeina: ar reikia vengti pripažinimo ir neplatinti savo knygų, kad tik netyčia užgriuvęs populiarumas netaptų įrodymu, jog esi Paulo Coelho lygoje?

Šiškinas, mano akimis, yra profesionalas ir darbo į savo knygas įdeda daug. „Laiškų knygos“ herojus jis (vardu Volodia) patenka į taip vadiniamąjį Boksininkų sukilimą Kinijoje (apie 1900-uosius metus). Taigi padarytas istorinių aplinkybių tyrimas, žinoma, labiausiai kreipiant dėmesį į tai, kas autoriui atrodo reikšmingiausia: autentiška aplinka, ano meto tikrovės pojūtis. Žinoma, nesugrįši laiko mašina ir nepatikrinsi, bet stiprų įspūdį tas jo sukurtas tikroviškumas tikrai daro. Radau paminėta, kad Šiškinas Berlyno istoriniuose archyvuose susirado laiškus, kuriuos parašė anuomet Kinijoje dirbęs vokietis daktaras, nes tame pačiame kare dalyvavusių rusų kareivių atsiminimai ir dienoraščiai buvo išspausdinti tik iškart po karo ir šiais laikais juos sunku rasti.

Sykį skaičiau tokią knygą apie rašymą, kurioje buvo patariama rasti labai patikusią knygą ir įvertinti jos sudėtines dalis, paskirstant šimtą balų tarp: siužeto, personažo, kalbos, temos ir vaizdinio. Šiškino „Laiškų knygą“ ką tik po perskaitymo įvertinau taip:

siužetas – 10
personažas – 10
kalba – 20
tema – 30
vaizdinys – 30

Dabar, praėjus geram pusmečiui ir po mano bandymo skaityti kitą Šiškino romaną, paaiškėjus kai kuriems dėsningumams, padaryčiau kitokį vertinimą:

siužetas – 5
personažas – 5
kalba – 30
tema – 20
vaizdinys – 40

Balai atspindi tam tikros sudėtinės dalies svorį kūrinyje, o ne jo atlikimo kokybę. Viskas tvarkoj su Šiškino personažais, tik jų charakteristikoms romane neskiriamas svarbus vaidmuo. Charakteristika – ne tik tai, kokios spalvos personažo plaukai, ką jis mėgsta valgyti ar ką jis myli ir ko nekenčia. Charakteris yra atpažįstamas tipas. O atpažįstame žmogų ne nuluptą ir išmirkytą formaldehide, o gyvą, kalbantį, turintį kažkokią profesiją, pasaulėžiūrą, išpažįstantį kažkokią religiją. Pavyzdžiui, pagalvokime apie Dostojevskio „idiotą“ – kunigaikštį Miškiną. Jis yra ir gero, naivaus, švaraus žmogaus idėja, bet ir gyvas, atpažįstamas tipas. Šiškino herojus yra žmogaus idėja per se, jį matome išvilktą iš (socialinio) apvalkalo, tikrai tarsi beodį, todėl jis gali būti bet kas – gali būti Šiškino alter ego, gali būti bet kurio skaitytojo alter ego. Operuojant tokiose gelmėse, visi žmonės yra vienodi. Kaip dainuoja „Depeche Mode“: People are basicly the same. Tai va, čia tas labai gilus – basic, generic – esmingumas. Šiškinas sako:

Visi vyrų personažai yra apjungtas „aš“, o visi moterų personažai yra mano įsivaizdavimas, kas yra moteris. Taigi visos mano knygos yra persipynę, išlaikoma tik riba tarp vyro ir moters. Ir visuose mano romanuose iš tiesų tėra du veikėjai – jis ir ji.

(nuoroda į straipsnį anglų kalba)

Beje, antraplaniai, šalutiniai Šiškino personažai dažnai yra labai ryškūs, kiek šaržuoti. Jie tikrai nenusivilkę savo socialumo. Išrengti (o gal suabsoliutinti? sutotalinti?) pagrindinius veikėjus – nėra atsitiktinumas, tai yra autoriaus sąmoningas sprendimas.

Siužetas Šiškinui nėra svarbus. Nors jis visgi yra. Kartais kritikai net painiojasi, bandydami jį nusakyti. Apskritai, visi painiojasi (ir aš ne išimtis), bandydami nusakyti, kas yra siužetas ir kas yra istorija ar konfliktas. Šiškino romane „Laiškų knyga“ įvykiai rutuliojasi ne toje plotmėje, kaip, pavyzdžiui, Tolstojaus ar Dostojevskio romanuose. Tai vėlgi ne socialiniai įvykiai. Socialiniai – keli, suteikiantys vidiniam veiksmui atspirtį tiek, kiek jos reikia pradiniam išjudėjimui. Vaikinas išeina į karą, mergina lieka. Jie rašo vienas kitam laiškus. Toliau prasideda postmoderno žaidimai, todėl apie tikrovišką romano socialinę aplinką kalbėti neverta. Štai merginos žiniai vaikinas žūna, ir ji išteka už kito, bet laiškai toliau rašomi ir keliauja į abi puses. Ar jie išvis pažįsta vienas kitą? Gal tai tik vardų sutapimas? Ar kada nors kuris laiškas pasiekė adresatą? Gal pradžioje. O gal ir niekada. Ar tai svarbu? Ne.

Viena iš siužeto dalių yra laiko linija. Juk siužetas – tai įvykių seka, o tam, kad įvykiai sektų vienas po kito, juk reikia laiko linijos, ar ne? Tai kaip galima kalbėti apie siužetą, jeigu laikas Šiškino yra ignoruojamas, juo tiesiog manipuliuojama taip, kaip norisi autoriui, juo žaidžiama? Beje, visuose savo romanuose Šiškinas nepavargsta kalbėti apie laiką tekstuose, panašiu stiliumi, kaip ir iš šio interviu:

Kalboje būtasis ir būsimasis laikai yra kaip gramatinė kategorija, tačiau nėra nei būtojo, nei būsimojo. Bunino traukinys vis važiuos ir važiuos pro Kamargą. Į vagoną vis įeis ir įeis kvapą gniaužianti patelė, ir kažkas žiūrėdamas jai pavymui visuomet atsidūsės, galvodamas apie savo mirtį, nebaisią ir gyvą, gyvesnę už gyvenimą. Laikas žodžių erdvėje prasisuka kaip varžtas nutraukta galvute. Laiką galima atverti kiekvienoje eilutėje. Šimtą kartą asiversk pirmąją eilutę – šimtą kartą privertinėsi Jį sutverti dangų ir žemę ir lėkti virš vandenų. Štai ir dabar, jeigu atsiversi, Jis lekia.

(iš „Itogi“, rusų kalba, nuoroda)

Taigi Šiškino romanuose nei laiko, kaipo mums įprasto išmatavimo, nei vientiso siužeto nėra. Bet man tai iškart patiko, aš priėmiau tokias žaidimo taisykles. Mergaitė gyvena tarybinėje Rusijoje, berniukas – carinėje. Mergaitė gyvenimą leidžia taikos laikotarpiu, berniukas – pačiame karo pragare, Kinijoje. Kaip jau pasakyta pirmuose romano puslapiuose: „Teliko išsirinkti karą.“ Karas visuomet kažkur pasaulyje vyksta. Mergaitės visuomet kažkur pasaulyje gimdo vienos ir ne nuo savo pirmosios meilės.

Beje, ta meilė, kai taip blaiviai, jau paleistas romano magijos, pagalvoji, Šiškino suvokiama labai idealistiškai, o gal net… infantiliai? Kaip ten sakoma: tikra meilė yra ta, kurios objektas yra miręs? Tai tik pirmoji meilės pakopa. Tai visaapimanti aistra, priepuolis, psichologiniais terminais kalbant – projekcija. Antrosios pakopos tokia meilė net neturi pasiekti, nes tuomet nuo jos bus nuvilktas magijos šydas. Dar ko! Kad paaiškėtų, jog meilė – tai sunkus darbas (su savimi)? Ne, tegul lieka meilė neišsipildęs sapnas, svajonė, atsiminimimas, vizija, siekiamybė, nenusakomybė. Dėl jos galima mirti, bet jos iliuzija mintant galima ir gyventi. Vienam. Tai, kas aplinkui – gyvenimo banalybė, buities patamsiai, daug žiaurumo ir mirties (Šiškinas stebėtinai gabus šiurpintojas). Šviesos spindulys – nerealios meilės egzistavimas nerealioje erdvėje. Ta erdvė – tekstai.

Susirašinėjimas laiškais, atvirlaiškiais, dienoraščiais, o gal tik mintimis – autoriui yra pretekstas kalbėti apie tai, apie ką jam norisi, kas jam yra svarbu. Tema… Kodėl manau, kad ji „sveria“ tik dvidešimt balų? Ko gera, galėčiau duoti ir mažiau, kad ir penkis. Mat Šiškinas sako, jog rašo apie… viską. Jis teigia, kad jo romanas (ir ne tik šis) yra „totalus romanas“. Bet mano nuomone pasirinkdamas rašyti (ar kalbėti) apie viską, išsisuki nuo atsakomybės pasirinkti vieną ar dvi, ar tris pagrindines temas, apie kurias galėtum pasakyti daug giliau. Kalbi apie viską – kalbi apie nieką. Visgi „Laiškų knygoje“ išryškėja viena svarbi tema, tiksliau, dvi, kurios tą viską mano akyse ir išgelbėjo: meilė ir mirtis. Tai savaime labai jau „sunkios“ temos. Taipogi jos įeina į bet kurio gero romano tematiką. Šiškinui „Laiškų knygoje“ nepasirodė baisu pakelti jas į pirmą planą, užauginti ant jų visą kūrinį. Nors tokia mintis nėra labai originali (ir tikrai per dažnai pasikartojanti jo paties pasisakymuose), ji visgi „pasiekia“: „Jeigu kažką myli, mirtis neįmanoma“. Tarkim. Net jeigu mano protas čia kelia klaustuką, širdį toks sakinys suvirpina, ir kartais to net su kaupu pakanka (pvz. tam, kad gale knygos apsiverktum, kaip tai atsitiko man).

„Veneros plauke“ štai to autoriaus bandymo mane „pasiekti“ aš jau neištvėriau. Keista, kad „Laiškų knygoje“ tai suveikė kuo puikiausiai. Gal tiesiog tai dar buvo mano kantrybės ir tolerancijos rusiškai intervencijai, sentimentaliam brutalumui ribose? Abiejose (ir įtariu gal net visuose) romanuose Šiškinas rodo gyvenimą iš mirties pozicijos. Pasijunti gulįs savo mirties patale, kuomet eilinė prabėgusio gyvenimo detalė tampa svarbi, reikšminga, stebuklinga. Užvertus knygą, išgyvenus ją, gali sau pasilikti tą gyvenimo stebuklo pojūtį. Jis keičia, praturtina. Tačiau kai kitame romane jauti, jog autorius vėl tave guldo į tą mirties patalą, suima siutas. Vieną kartą suveikė – ar manai, kad suveiks visada? Aš jau turiu tam tikrą imunitetą. Beje, tokie pernelyg akivaizdūs bandymai spustelti mano emocinius mygtukus primena du mano netoleruojamus kino režisierius: Larsą von Trierą ir Michaelį Hanekę. Tas jų sadizmas reikalauja mazochisto žiūrovo. Šiškino idealus skaitytojas irgi turbūt mazochistas.

Visgi iš „Laiškų knygos“ išsinešiau vertingą pamoką: matyti smulkmenose gyvenimą, akimirkos grožį. Daugelis gerų rašytojų moko to paties ir atranda gražių dalykų bei įpina juos į tekstą. Šiškino tekstas – ištisai toks. Ar įmanoma taip rašyti? Ar lengva? Įmanoma. Nėra lengva, bet įmanoma. Turbūt reikia labai ilgai viską stebėti, matyti būtent tokius stebuklus, juos užsirašinėti, o paskui suguldyti į tokius nesudėtingo siužeto romanus (Šiškinas prisipažino, kad labai daug ką „surenka, perkramto ir išspjauna“). Tik, žinoma, tai, ką daro Šiškinas, yra jau tik Šiškino konceptas, o tie, kas bandys tai pakartoti, bus tik mėgdžiotojai, plagiatoriai.

Daugiausia balų daviau Šiškino kalbai ir vaizdiniams. Mano manymu, šie du dalykai romaną paverčia tirštu poetinės kalbos kilimu, po kurį norisi voliotis ir voliotis, ir nesikelti. (O dar puikusis Sigito Parulskio vertimas!) Net pasakyčiau, kad Šiškinui pavyko sukurti trijų šimtų puslapių eilėraštį.  Per plauką, beje, pavyko. „Laiškų knygą“ gelbėja tai, kad jos struktūra itin paprasta ir kerta tiesiai į dešimtuką – turinys atitinka formą. Kai kada sakiniai suguldyti kiekvienas atskiroje eilutėje, tuo išskiriant kiekvieną vaizdinį, leidžiant pasimėgauti juo, įsigilinti, tarsi skaitytum japonišką haiku. Šiškino kalba norisi mėgautis ilgai ir lėtai. Tai – tikrasis skaitymo malonumas. Tačiau jeigu struktūra būtų komplikuota, kaip kad yra kituose jo romanuose, tekstas taptų neįžengiamu grožybių mišku… Nors ką gali žinoti, gal dar po dešimties metų pavirsiu tokia „aukštų antakių“ intelektuale, kad imsiu ir įžengsiu į tuos miškus?

Šiškino knygos yra tai, kas brandinama ilgai, parašoma gan greitai ir turi ilgalaikę vertę. Gal čia dėl tos dokumentacijos, gal dėl to nuogo autoriaus atvirumo, gal dėl to akylo „žmogiškosios kondicijos“ (human condition) stebėjimo. Dokumentacija iš mirties pozicijos – kas gali dar stipriau būti, kokia dar tema gali varžytis? Visos kitos gali būti tik menkesnės, smulkesnės, paviršutiniškesnės. Ne visi drįsta imtis tos, giliosios, rimtosios. Šiškinas matyt kartais pasijunta atsidūręs ant mirties slenksčio pats, ir jaučia turįs teisę jos imtis. Kaip prisipažino viename interviu, „Laiškų knygą“ jis pradėjo kurti po juodo depresyvaus laikotarpio, kai manė, kad jau niekada neberašys ir galvojo apie savižudybę, vaikščiodamas apledėjusiu ežeru. „Romanas, mano nuomone, gimsta ne iš idėjos, bet iš idėjos nebuvimo,“ – sako Šiškinas.

Tokių knygų juk daug ir nereikia. Jei Šiškinas parašytų po knygą kasmet, tai visos jos būtų skystesnės, tačiau manau, kad vis tiek dokumentinės, ta pačia dvasia rašytos, apie tą patį – tai ar ne geriau bibliotekoje rasti tris puikias knygas ir jas visas perskaityti po tris keturis kartus, negu rasti dvidešimt neblogų ir perskaityti vieną dvi po vieną kartą (nes tokių knygų pilna biblioteka, ir vis ieškome tokios, kuri sukrėstų, prie kurios grįžtume dar ir dar, bent jau aš tokių ieškau).

Gavoju, kad tokią (kaip Šiškino) literatūrą net sunku pavadinti fikcija (kaip grožinė literatūra – fiction), nes juk sakoma, kad life is stranger than fiction – gyvenimas keistesnis už literatūrinį pramaną. Šiškino proza yra keistesnė už literatūros pramaną. Šitokių dalykų neišgalvosi, jie atsitinka. Gyvenime. Šita dokumentika tikrai įspūdinga, sukrečianti. Šiškinas geba kažkaip, pasitelkęs poetinę magiją, sudėlioti visas tas mikroskopines tragikomedijas, suverti karoliukus taip, kad juos galėtum suryti vieną po kito. Iš kitos pusės, jie tokie stiprūs, kiekvienas, kad springsti nuo kiekvieno. Man asmeniškai, to sprangumo Šiškino prozoje net per daug. Aš norėčiau atokvėpio, kokios nors kitokios, „paprastesnės“ problemos ir polemikos. O tai gaunasi dabar, kaip žiauriausiuose rusų literatūros kūriniuose: žmonės geria arbatą, o tuo tarpu dūžta likimai…

Nevalingai bandau atspėti, kur autorius pasakoja apie save. Nežinau, kodėl taip yra. Tai truputį trukdo skaityti. Šiaip jau Šiškino knygą turbūt galima paskaityti šiek tiek, padėti į šalį savaitei ar net metams, paskui vėl atsiversti nuo bet kurios vietos ir vėl skaityti, paverkti, vėl užversti, vėl palikti, ir taip toliau.

Bet nesu tikra, ar dar susitiksim taip intymiai su Šiškinu. Jau „Laiškų knygoje“ jutau iš jo kažką nemalonaus. Pabandžiau apibrėžti ir gavosi, kad nekenčiu to rusiško brutalaus sentimentalumo (arba atvirkščiai), primygtinio tiesų apie gyvenimą brukimo skaitytojui, paties gyvenimo pastatymą ant pjedestalo, rodymą į jį pirštu, šaukiant: „Štai, štai, čia yra gyvenimas, štai koks tas gyvenimas, žiūrėk, žiūrėk!“ Tą patį puikiai moka daryti tam tikros kartos lietuvių autoriai (ypač mūsų žymieji eseistai). Tarsi be gyvenimo ir mirties nėra kitų temų. Tarsi ne tokios gilios temos būtų ne tokios svarbios. Vėlgi, kalbėdami apie tokias gelmes, nuolat vaikštome dugnu, tačiau nebežinome, kas darosi paviršiuje, o ten gi – audros, cunamiai ir uraganai!

Dar vienas dalykas. Šiškinas viename interviu patarė savo tautiečiams rašytojams kurti labiau universaliomis temomis, tuomet jų knygos neva labiau domins pasaulio skaitytojus. Na, taip, jis pats tikrai užsiėmęs universaliomis temomis. Tačiau tuo pačiu labai stipriai juntamas ir jo tautiškumas. Šiškinas yra emigrantas, iš Rusijos išvykęs  1995-aisiais (nes vedė šveicarę), gyvena Ziuriche, kur vertėjauja, moko kalbos (turbūt rusų arba vokiečių – rusus). Rusui, kaip didelės tautos atstovui, turbūt yra natūralus ir problemų universalumo pojūtis. Kažkur tarp kita ko jis yra prasitaręs, kad pasaulio neįmanoma įsivaizduoti be Rusijos… Lietuviui, deja, visai nesunku įsivaizduoti pasaulį be Lietuvos. Daug kas okupacijos metais jau buvo gerai įsivaizdavę.

Nuo to rusiško tautiškumo ir pasaulio bambos pojūčio pareina ir gan familiarus artumas su „pasaulio sutvėrėju“. Pastebėjau, kad visų laikų rusų menininkai yra ypač linkę į dvasingumą, tiesiogine to žodžio prasme: dažnai jie netgi pasirenka būti dvasininkais (arba ir dvasininkais), bent jau dvasiniais mokytojais. Ko jau ko, bet tėviškumo ir valdingumo aš tikrai negaliu pakęsti. Rusams tai turbūt visai natūralu (kaip turbūt vis dar „natūralu“ ir tai, kad rusų moters pozicija yra būti antrai po vyro). Štai tokie dalykai mane šiurpina:

Pats faktas, kad „Laiškų knyga“ buvo sutikta su tokiu entuziazmu, turi tam tikrą logiką. Rusijoje rašytojo įvaizdis dažnai siejasi su mokytojo ar pranašo, į kurį žmonės gali kreiptis, kaip į asmenį, propaguojantį tiesą ir teisingumą. Tokia rusų literatūra buvo XIX amžiuje. Šiškinas pabandė pratęsti tai savo darbuose, bet jo knygose išliko aiški postmodernistinės ironijos gija. Jo nevaržo tie, kurie rašė prieš jį. Sukūręs savo, kaip rašytojo, reputaciją, Šiškinas prisiėmė „švietėjo“ misiją.

(nuoroda į straipsnį anglų kalba)

Propaguoja tiesą ir teisingumą! Oi. Rašytojas atlieka švietėjišką funkciją! Na, mano manymu, visos knygos vienaip ar kitaip šviečia. Bet perteklinis, primygtinis švietėjiškumas yra tai, ko aš, sykį užuodusi, nebegaliu pamiršti. Ar rašytojas žino kažką, ko nežino skaitytojas? Ar jis kažkuo ypatingas? Turi kažkokių dvasinių savybių, kurių mes neturim? (Ir ko gi nori mus pamokyti Šiškinas? Kad tam, kuris myli, negresia mirtis? Ar mes čia džiaugiamės poetiniu išsireiškimu, ar kalbam apie tikėjimą? Pravoslavų, šio autoriaus atveju.) Mokytojas, kuris žiūri į mane iš aukšto ir kažką aiškina, užuot atsisėdęs šalia ir kalbėjęs, kaip normalus žmogus, man yra atgrasus. Arba mes lygūs, arba eik atgal ant lentynos!

Štai, kas man liko po „Laiškų romano“ skaitymo. Prisiminimas apie tai, kaip man rodė pirštu į gyvenimą ir šaukė: „Štai, žiūrėk, žiūrėk, va kur tikras gyvenimas!“ Kai tai per ilgai, nėra malonu. Tarsi prisėstum su dešimt metų už save vyresniu žmogumi išgerti kavos (ar vyno, ar alaus), pasikalbėti apie ši bei tą, galbūt rasti kokią bendrai abu dominančią intelektualią temą – socialinę, lytinę ar politinę – tačiau matai, kad žmogus negali kalbėti, jis apsėstas minties apie mirtį. Pradėjęs bet kokią temą, jis tučtuojau prisimena, kad viskas vieną dieną baigsis, todėl viskas yra (vienodai) svarbu ir būtina pastebėti. O dar vis kalba apie tai, kad nuo mažens norėjo būti nemirtingas, ir tikėjosi, kad būdamas rašytoju taps nemirtingas, bet dabar, kai jau žilė galvoj (jis didžiuodamasis timpteli savo sidabruotus smilkinių šerius), pagaliau suprato, kad tekstai – tai kaip Nojaus laivas, tu jį pastatai, paleidi, jis išplaukia, o tave patį, rašytoją, palieka ant kranto. Mirsim mes visi, mirsim, aaaa!

Neurotikas toks. Arba vaidina menininką su akmenuku bate, sakyčiau. Norisi griebti meniu, trenkti tokiam per galvą ir sušukti: „Atsipalaiduok, Miša, nu atsipalaiduok!“