Kas trukdo užsiimti korupcija?

Apsidžiaugiau, pamačiusi Ilzės Butkutės straipsnį „Šiaurės Atėnuose“, kuris užvadintas „Kas mums trukdo uždirbti?“ (nuoroda). Iškart spaudžiau „mėgstu“ (Facebooke) po pirmuoju straipsniu iš tos serijos. Tą patį, kaip pastebėjau, padarė dar virš šešių šimtų žmonių. Bet koks viešas kalbėjimas apie pinigus menininkų terpėje yra sveikintinas. Tačiau antras ir trečias straipsnis iš tos serijos mane (ir, matyt, tuos šešis šimtus kitų) nuvylė, nes pasukta buvo ne į praktinius ir faktinius reikalus, bet imta mokyti apie savigarbą, siūlyti psichologų patarimus ir pagalbą… Gal toks ir buvo autorės sumanymas – kalbėti apie pinigus apskritai, reklamuoti savo vedamus mokymus, o ne analizuoti menininkų ir pinigų santykį. Tačiau pastarasis man daug įdomesnis ir, manau, aktualesnis, todėl čia kiek „pasikalbėsiu“ su Ilze, sukdama ienas tiesiai link klausimų, kuriuos vengiama liesti.

Ar reikia mokėti už saviraišką?

Ar stebina, jei kai kurie literatai neprašo pinigų už tai, ko patys nelaiko darbu? Manęs – nestebina.

Neseniai žiūrėjau įrašą iš paskutinės knygų mugės, kur vienas „kultinis“ rašytojas (kartais dėstantis VU) gražiai ironizuoja apie krybiško rašymo pratimus. Stojęs vienas priešais skaitytojų auditoriją, jis ragina: „O gal norite rašyti? Atsisėskite ir rašykite: atėjau į knygų mugę ir… Kas buvo toliau? Kas, jeigu? Pavyzdžiui, atėjau į knygų mugę ir supratau, kad esu Sigitas Parulskis…“ O kita proga, interviu paklaustas apie tai, kas padeda išmokti rašyti, apibrėžė visai aiškiai: „Degtinė ir skaitymas.“ (Nepamenu, kas pirmiau.) Taigi kūrybiškojo rašymo dirbtuvės būtų tokios: sėdi ratelis studentų, pasidėję butelį skaidriosios, suka taurelę ratu ir… tyliai sau kiekvienas skaito. Nenuostabu, kad toks įvaizdis itin gajus skaitytojo sąmonėje: rašytojas geria ir rašo, rašo ir geria. Ar tokios laimės per maža? Kam dar už tai atlygis pinigais?

Primenu, kad VU Filologijos fakultetas tik epizodiškai paliečia kūrybiško rašymo dalyką, studijų esmė – literatūros kritika, kalbos mokslas, žodžiu, literatūrologija, o ne literatūros kūrimas. Kodėl vėliau tokią profesiją gavę bakalaurai ir magistrai turėtų laikyti save profesionaliais rašytojais? Teatrologai juk nesiveržia į sceną vaidinti. Na, bet jei rimtai, būtent šis fakultetas ir turi potencijos rašytojus rengti. Gal tiesiog dėstytojai netinkami, nežinau.

Saviraiška yra svarbi priežastis, dėl kurios rašome ir publikuojame savo tekstus. Knygos – tai viešasis pasisakymas, žinomumas, o sėkmei užklupus – šlovė. Kodėl kiekvienas barsukas, vos tik išleidęs knygelę, jau tuoj imamas klausinėti apie pasaulio santvarką? Ką galvoji apie tą ar aną? Tarsi staiga tapo svarbi jo nuomonė. Nes? Jis kažką jau padarė, nuveikė, pareiškė. Galėjo ir nepareikšti, galėjo paslėpti savo šedevrą stalčiuje ir eiti dirbti į braškių lauką. Bet štai išleido. Jis jau yra asmenybė, palikusi ženklą savo laikmetyje. Nes išleidęs knygą tampi matomas. Daug kas už tokią saviraišką mielai susimoka.

Štai aš jau septintus metus rašau beveik neuždirbdama ir skelbiu internete tekstus nemokamai. Vadinasi man svarbiau saviraiška, man norisi būti skaitomai labiau, negu iš to uždirbti. Žinoma, aš galiu sau leisti tokį dalyką. Kadaise, dirbdama reklamos agentūroje, per mėnesį uždirbau maždaug tiek, kiek ir Ilzė. Dar prisidurdavau ir pravesdama mokymus. Tačiau iškeičiau anokį gyvenimo būdą į kiek kitokį: jei paskaičiuotum per mėnesį išleidžiamą sumą mano reikmėms, tai turbūt būtų bedarbio pašalpa Lietuvoje. Mane, laimei, šelpia vyras. Ne filologas. Ne Lietuvoje.

Kaip Lietuvoje uždirba rašytojai?

Honoraras už vienos knygos per metus publikavimą – katinos ašaros. Dažniausiai jis ateina ne iš leidyklos biudžeto, o iš Kultūros ministerijos paskyrimo – t.y. už jos išleidimą apmoka valstybė iš mokesčių mokėtojų kišenės. Taigi gali knygyne ją pirkti, gali jos nepirkti – jau esi iš dalies apmokėjęs.

Dėl tos priežasties remiamos knygos, kai suprantu, privalomai patenka į bibliotekas, kad žmones pasiektų nemokamai. Kartą per metus autoriai, užregistravę savo knygą, nebūtinai remtą ministerijos, LATGAA (autorinių teisų agentūroje), gauna pinigus už knygų panaudą bibliotekose. Jei tai tik viena knyga, tai suma nedidelė (pvz. už savo pirmąją knygą „Gaisras“ pernai gavau trisdešimt litų). Jei esi išleidęs dešimt knygų, tai jau gali svajoti, kad skaitytojas parsineštų ją iš bibliotekos namo ir tau sukapsėtų šimtukas kitas. Kasmet apdovanojami autoriai rekordininkai. Meilės romanų karalienė Elena De Strozzi turbūt gauna tūkstančius. Štai dar vienas pajamų ir paramos šaltinis.

Taip pat retkarčiais iš dangaus nukrenta metinė menininko stipendija. Vėlgi – tik judink uodegą ir būk geras – anksčiau ar vėliau ji nukris, parems. Pusantro tūkstančio per mėnesį už gražias akis – neblogai. Išleidus knygą, aukso trupinėliais apiberti gali ir provincijos kultūrininkai – pristeigta dešimtys smulkių premijų. Man nuskilo Augustino Griciaus apdovanojimas už geriausią metų debiutą. Dar yra Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, Širvio, Ivanauskaitės, Juozo Keliuočio, Ievos Simonaitytės… dar vardinti?

Didesnis kąsnis: Nacionalinė kultūros ir meno premija, virš šimto tūkstančių litų vienam laureatui. Šešios premijos per metus (ne vien rašytojams). Čia jau gera suma naujo automobilio prikimui ar pirmajam būsto paskolos įnašui. Tik nepamirškim, kad tokias premijas paprastai gauna nusipelnę vyresnieji, butus gavę iš valdžios dar sovietiniais laikais. Žinant, kiek nedaug tų menininkų Lietuvoje, reikia būti labai negeram, kad, atsistojęs eilės gale, prekystalio vieną dieną nepasiektum. (Anksti kėlęs – stok į eilę! Kad spėtum iki saulėlydžio.)

Dar vienas rašytojo pajamų šaltinis – pakartotiniai knygų leidimai. Skaitant Ilzės straipsnius galėjo susidaryti įspūdis, kad leidyklos jai už knygą tepasiūlė niekingus tris tūkstančius litų honoraro (kas man atrodo labai nebloga suma) – bet tai vien tik už pirmąjį leidimą, ar ne? Nė viena leidykla negali būti aiškeriagė ir nuspėti, koks sėkmingas bus pirmasis leidimas. Čia ne tikėjimo, o pasitikėjimo reikalas. Tikėti savo knygos sėkme – šaunu. Pasitikėti leidykla, o ir sudaryti atitinkamą sutartį, kurioje būtų aiškiai apibrėžta, kaip bus elgiamasi, kai bus išparduotas pirmasis tiražas, normalu ir net būtina. Juk ne iš vieno tiražo ir pati Ilzė užsidirbo dvidešimt tūkstančių?

Žinoma, smagiau visą pelną pasilikti vien sau. Tačiau leidykla irgi įdeda darbo: administruodama, platinandama ir reklamuodama knygą. Bepigu Ilzei, turinčiai reklamos patirties ir tūkstantį draugų Facebooke, pasireklamuoti pačiai. Taip pat reikia turėti ir nemažą sumą, reikalingą knygos išleidimui (juk niekas nespausdina už dyka). Neturintiems pinigų, patirties ir pažinčių, patarčiau „nebandyti to pakartoti namie“. Ilzės sėkmė turi tikrai nemažai „papildomų sąlygų“. Mano atvejis kiek panašus: bepigu išleisti savo romaną pačiai, įsteigus leidyklą, kai turiu patyrusį vadyboje pagalbininką – savo vyrą. Ir tai apsispręsti ir išleisti knygą pačiai nebuvo lengva – savilaida turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Tiesa, mano knygos nė viena leidykla nenorėjo leisti savo rizika ir niekas man nebūtų mokėjęs tokio honoraro, kurio atsisakė Ilzė. Bet mano knyga nekomercinė, o Ilzės – komercinė (vadovas spiriamiems iš darbo).

Norėčiau atskirti du dalykus: komercinius tekstus (ir literatūrą) ir nekomercinius tekstus (ir literatūrą). Komercinis tekstas neša akivaizdžią naudą: informuoja, moko, gydo, linksmina, įtikina pirkti. Nekomercinio teksto nauda ir vertė nėra akivaizdi, ne visiems ji atrodo vienoda. Už tokį tekstą mokame tada, kai manome, jog mums jo reikia arba norime paremti autorių, kad jis galėtų toliau daryti tai, ką daro (todėl nemažai žmonių sąmoningai atsisako piratavimo).

Būtų absurdiška, pavyzdžiui, jeigu už savo ilgą ir įdomų laišką draugei pareikalaučiau iš jos atlygio. Tačiau už laišką, kuriame išsamiai analizuoju kito žmogaus knygą, jau ramiai galiu paprašyti susimokėti. Nes praleidau ne vieną valandą – skaitydama, mąstydama, užrašydama ir redaguodama tai, ką užrašiau – o tai jau tikrai vadinama darbu. Lygiai taip pat įsivaizduoju, kad galėčiau neimti pinigų už reklaminį tekstą, jei to prašo žmonės, neturintys lėšų, galbūt kokia nors pradedanti jaunimo organizacija ar nauja leidykla. Tai būtų labdara, iš kurios gaučiau naudą kitaip: didindama savo žinomumą. Už interviu, kurių atsakymus juk rašau pati, sugaišdama nemažai laiko, tik vieną kartą gavau atlygį ir taip netikėtai – iš „Literatūros ir meno“. Bet interviu irgi didina žinomumą. Kartais rašau straipsnius spaudai net nesitikėdama atlygio. Na, bet visuomet malonu, kai apie tai iš anksto susitariama. Jeigu (komercinis) užsakovas manęs neperspėja, kad atlygio nebus, aš laikau, kad mane apvogė ir daugiau su tokiu nenoriu turėti reikalų.

Pakalbėkim apie pinigus!

Bėda lietuvių aplinkoje yra ta, kad daugelis užsakovų pabando nutylėti pinigų klausimą. Ir čia prasideda rašytojos vidinė kova: tai kaip aš dabar pati prašysiu? Nejau nusileisiu iki tų vagių lygio? Aš išsisuku paprastai. Matote, gal ir nesu didi kalbėtoja (ypač nemėgstu derėtis telefonu), bet rašyti man sekasi. Juk galima pasirašyti laiško eskizą, palikti dienai kitai, patikrinti, ar nėra kokios emocingos potekstės. Formuluoju maždaug: „Kaip dėl atlygio? Ar jis bus?“ – ir išsiunčiu. Nuo tos sekundės tai jau ne mano problema, o to, kuris gavo klausimą ir dabar galvoja: atsakyti ar neatsakyti. Neatsakyti iš jo pusės būtų liapsusas, nes aš galiu apie tą neatsakymą parašyti kur nors kitur.

Tiesa, jei jau prieita iki to, kad aš pati klausiu apie atlygį (o darbas jau atliktas ir jau publikuotas), tai užsakovo garbė mano akyse smukusi, ir jaučiu pareigą kolegas perspėti: šitie vengia mokėti. Klausimas gali kilti: kodėl dėl atlygio nesusitariau iš anksto? Kartais taip būna, kad dar nesi įsitikinęs, jog tekstas tiks leidiniui, redakcija tavo tekstų nėra skaičiusi. Pavyzdžiui, australai man irgi prieš novelės publikavimą apie atlygį nesakė. Bet, vos išsiuntę žurnalą spaustuvėn, sudarė su manimi autorinę sutartį ir apmokėjo, tiesa, nedaug, bet viskas vyko skaidriai, sklandžiai, ir man paliko gerą įspūdį. Pasitikėti redakcija man atrodo normalu, bet, jei tai lietuvių redakcija, pasiruoškit kalbėti apie pinigus. Dar man dažnai, gavę parašytą tekstą, redaktoriai dingsta iš eterio. Tuomet naudoju kitą formą: „Ar mūsų korespondencija nutrūko?“

Manau, toks pasidalinimas informacija (ypač apie vengiančius mokėti) labai pagerintų teksto kūrėjų darbo ir gyvenimo sąlygas. Tačiau ar galima reikalauti iš kolegos, kad tas prisipažintų, kiek gavo už savo knygos išleidimą? Šiaip tai ne. Negirdėjau, kad kokioje nors sferoje būtų raginama atvirai dalintis informacija apie uždarbį. Kad ja vis tiek dalinamasi, tai faktas. Ir tai padeda kitąkart nebūti žioplesniam už kolegą ir prašyti daugiau – bent pabandyti. Tačiau būtų korektiška klausti ne konkrečiai, koks tavo uždarbis, o sužinoti „žirkles“ – koks yra mažiausias honoraras ir koks gali būti didžiausias. Ir pagal tai orientuojantis nusistatyti savo darbo vertę. „Žirklių“ pagalba man pavykdavo išklausti reklamos agentroje įdarbinamų kūrybininkų apie jų įsivaizduojamą uždarbį (kai atstovaudavau darbdavį). Žmogus sako minimumą ir sako maksimumą. Aš žinau, kokios sumos mūsų šefas tikrai neduos, bet mokėti mažiausią atlyginimą darbuotojui neapsimoka, nes tuomet jis jausis nuskriaustas ir darbo metu negalvos apie darbą. O gal ir nesutiks dirbti arba ilgai nedirbs, ieškos kitos vietos. Jeigu žmogus yra geras specialistas, tai darbdaviui reikia jo lygiai taip pat, kaip ir jam darbdavio. Bet kaip yra tarp rašytojo ir leidyklos?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jausmas čia vienpusis: rašytojas myli leidyklą, o leidykla rašytojo – ne. T.y. leidykloms iš esmės nereikia lietuvių autorių, nes iš jų retai uždirbsi. Tokie išskirtiniai atvejai, kuriuos matome pastarąjį penkmetį – reti, bet malonūs abiem pusėm. Pataisykite, jei klystu, bet visi gerai parduodami „kultiniai“ lietuvių autoriai jau iki pirmosios savo knygos išleidimo buvo viešai žinomi ir turėjo nemažą auditoriją. Tai ir politikai, ir žurnalistai, ir šiaip skandalistai. Panašu, kad populiari knyga yra viešosios asmenybės satelitas. Gerus pardavimus dažnai sąlygoja komerciniai, o ne literatūriniai, gabumai: geras viršelis, efektyvi reklama, „sniego gniūžtės“ efektas (jei jį sukelia pardavėjai). Reiktų pabrėžti ir autoriaus gebėjimą bendrauti su publika, duoti jai tai, ko ji nori, kurstyti ir palaikyti intrigą (tai jau PR), padeda ir tiesiog autoriaus išorinis grožis, stiliukas…

Nesiplėsiu šia tema, bet tie, kurie domisi, gali nesunkiai pastebėti, kaip gražiai sukasi kai kurios įžymybės – ir tam tikruose renginiuose sužiba, ir apie save vis ką nors įdomaus ištraukia, ir teminę fotosesiją surengia, ir pasisako karštais klausimais… Rašomi ir tinklaraščiai, su skaitytojais bendraujama komentaruose, socialiniuose tinkluose. Su tokiais autoriais nepasijusi vienišas – jie atviri tavo meilei, o tavo kišenė atvira jų knygoms (net jei ir begėdiškomis kainomis – kam tai svarbu!). Dar negirdėjau, kad toks autorius pasiskųstų, jog yra apgautas leidyklos, kad jam nesumokėta. Į leidyklas komerciniai autoriai ateina su savo teisininkais, ir tai savaime suprantama. Pieningos karvutės niekas nenori apgauti, nes… nenori paleisti. Viena sėkminga knyga, išleista dešimčia tiražų, apmoka dešimt nesėkmingų knygų, kurių pirmojo tiražo neišperka ir per penkmetį.

Ar lengva sukurti bestselerį?

Net ir pasauliniu mastu bestseleriais tampa labai mažas procentas knygų. Jeigu Dan Brown „Da Vinčio kodas“ tapo visų skaitomas, tai visgi greičiau atsitiktinumas, negu teisinga knygos vertės ir gero marketingo koreliacija. Atsitiktinumas ir laimingi sutapimai. Kas galėjo žinoti, kad būtent tais metais skaitytojai užsikabins už religinio trilerio? Mane šis kablys aplenkė, kaip ir Rowling „Hario Poterio“ serija, Mayer „Prieblandos“ saga, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ir net Larssono „Mergaitė su drakono tatuiruote“ (neįveikiau nei pirmos knygos). Tačiau beveik kasmet bestseleriai atsitinka!

Itin mažas procentas autorių pragyvena iš savo knygų leidybos. Tik 2% iš rašymo praturtėja. Pagal 2014 metais „Digital Book World“ konferencijoje vykdytą apklausą (čia visas straipsnis „The Guardian“: nuoroda), kurioje dalyvavo virš 9 000 rašytojų, maždaug 77% savilaida užsiimančių rašytojų uždirba vos apie 1000$ per metus (!), o dar mažiau negu tūkstantį per metus uždirba 54% tradiciškai leidyklose publikuojančių savo knygas autorių. Įdomu, kad tik 20% rašytojų pareiškė, jog uždarbis jiems ypatingai svarbus (extremely important). Nors visiems kitiems pinigai irgi ne paskutinio svarbumo, tačiau minimi ir kiti faktoriai: pasiekti skaitytoją, pasidalinti savo istorijomis, būti pripažintiems, tobulinti savo amatą. Galima daug kartų pakartoti patarimą: užsiėmęs rašymu, nemesk darbo (day-job). Kokia tikimybė, kad pateksi į tuos du procentus laimingųjų? Niekas nedraudžia tikėti, bet tikimybė – niekinė.

Tai čia britų ir amerikiečių anglofoniškame pasaulyje. Lietuvoje bestselerių irgi būta ir prieš Malūką. Sklando gandai, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais kažkas buvo išpirktas trijų milijonų tiražu (įtariu Brazdžionį). Pamenu, kaip puolėm skaityti Gavelio „Vilniaus pokerį“ ir Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ – abu kūriniai, sutikime, pornografiški. Ar tikrai tie anuomet itin skaitomi autoriai išlaikė savo populiarumą? Ar parodė laikas jų vertę?

Bestseleris, kaip rašo Johnas Sutherlandas trumpame įvade į „Bestselerius“ („Very Short Introduction to Bestsellers“: nuoroda), iškyla ir tampa aktualus tik tam tikru laikmečiu, yra tik blyksnis, žybteli ir užgęsta, kitame laikmetyje ne tik neskaitomas, bet dar ir pamirštamas, nes bevertis. „Didis literatūros veikalas gimsta, kaip Jonsonas sakė apie Shakespeare’ą, ‘ne vienam amžiui, o visam laikui’. Atvirkštinis dalykas, tipiškai, atsitinka bestseleriams. Jie yra amžiaus stop kadras.“ Sutherlandas ironizuoja, kad ant kiekvieno bestselerio galėtų būti užrašas carpe diem: knyga šiai ir tik šiai dienai. Skaityk, kol dar šiandiena, nes rytoj išmesi! Bet ne visada tik taip.

Bestselerį tiksliausiai apibūdina tik vienas bruožas – geriausi pardavimai. Bet kurio žanro ir bet kokios vertės knyga gali triumfuoti ir tapti ypatingai perkama ir skaitoma. Geriausiai perkamų sąraše yra atsidūrusios ir Orwello, Nabokovo, Pasternako, Doctorowo, Harper Lee („Nežudyk strazdo giesmininko“) pavardės.

Sutherlandas pažymi tokį faktą, apie kurį pati taip pat įtariau: bestselerių sąrašai ne tik informuoja apie gerus pardavimus, bet ir kuria gerus pardavimus. T.y. sąrašai yra dinamiškas, ne pasyvus dalykas – pardavimų variklis, o ne katalogas. Tie, kas geba įrašyti savo prekę į sąrašo viršūnėlę, sukuria palankias aplinkybes iš tiesų prekei ten atsidurti. Tikėčiau sąrašais tik tuo atveju, jei apie tai praneštų leidyklos buhalterija, o ne marketingo ir reklamos skyrius.

Savivertė remiasi faktais?

Ilzė daro prielaidą, kad nuvertiname save ir jaučiamės neverti atlygio, todėl jo arba negauname (neprašome, nereikalaujame, laikome savaime suprantamu dalyku tai, kad iš mūsų tikimasi dirbti dykai), arba gavę tučtuojau išleidžiame. Sutinku, kad reklamos srityje dirbant taip būna – easy come, easy go, taip sakant. Šiek tiek pažinodama menininkus, galiu pasakyti, kad nesutikau nė vieno, kuris už savo darbą nenorėtų pinigų ar menkai save vertintų. Greičiau atvirkščiai – daug dažnesnis didybės manijos atvejis ar netgi Jėzaus paradoksas (kuo mažiau mane įvertina, tuo didesnis tai įrodymas, jos esu vertas įvertinimo!).

Kalbėti apie pinigus mažai kas nori. Gauti juos – nori visi. Kai gauna neadekvačiai – o šitai jaučia organiškai – menininkai jaučiasi nepatenkinti, neįvertinti, pažeminti netgi. Jie nemėgsta būti nuvertinti, kaip ir visi normalūs žmonės. Tačiau dėl tos priežasties, kad nesugeba rasti tono, kuriuo galėtų išsakyti savo poreikius, kartais tampa apgauti tų, kurie laisvai kalba apie pinigus, – vadybininkų, verslo žmonių, o visų dažniausiai – savo kolegų, vadovaujančių projektams ar dalinančių lėšas. Taip taip, ir šitoks išnaudojimas dažniausiai vyksta šeimoje, o skriaudėjai aukai pažįstami…

Tie, kurie nekalba apie pinigus, galvoja apie juos dažniau, nei tie, kurie atvirai kalba apie juos. Tie, kurie kalba ir garsiai skaičiuoja, dažnai ir uždirba tiek, kad jaustųsi laisvi nuo rūpesčio kaip uždirbti pragyvenimui, kaip sudurti galą su galu. Turtingo ir laisvo žmogaus nereikia mokyti kalbėti apie pinigus. O senųjų sovietinių menininkų gvardijos neperauklėsi – juos tik grabas ištiesins. Kas darosi tokių galvose, nesunku atspėti. Jie jau neatsikratys dviejų homo sovieticus kompleksų: ubago ir vagies. Vaidinti vargšą ir vogti iš valstybės. Tai sovietinė dovana. Neturiu iliuzijų, kad šitie žmonės ims kitaip galvoti ar slapta elgtis, atvirai kalbėdami kitaip, tačiau labai svarbu neleisti jiems nuodyti jaunimo.

Bijau, kad menininkai, jau nuo studijų laikų, iš savo mokytojų gauna taisyklę: jei mokėsi suktis mūsų aplinkoje, gyvensi gerai. Taigi ar reikia ką nors keisti, jeigu visiems gerai?

Korumpuota profesinė sąjunga?

Galbūt įmanoma tokią situaciją imti ir keisti. Paprastai susivienyti ir atremti darbdavių spaudimą padeda profesinės sąjungos. Štai Lietuvos vertėjų pavyzdys. Jų puslapyje galima rasti žinių apie vertėjo situaciją: leidyklos vilkina užmokestį, nemoka adekvačiai, reikalauja išversti per greitai, dėl ko nukenčia kokybė ir geras vertėjo vardas. Sąjunga siūlo telktis ir nepasiduoti darbdavių išnaudojimui, taip pat teikia konsultacijas, atsako į klausimus, skelbia gėdinančius prastų vertimų sąrašus.

Lietuvos rašytojų sąjunga, apie kurią Vikipedijoje rašoma, jog ji „iš dalies“ tęsia sovietinio laikotarpio veiklą, siūlo kitokią pagalbą – brolijos prieglobstį: jos nariai gauna premijas, paramą knygų leidybai, o kartais – tik kūrybai ar bandymams kurti (už rezultatus atsiskaityti nebūtina, kaip supratau iš vieno Giedros Radvilavičiūtės esė), skiria menininko pašalpas, moka honorarus už tekstų spausdinimą valstybės finansuojamuose leidiniuose, kurių net keturi (tai dar vienas rašytojo akumuliuojamo uždarbio šaltinis), o taip pat išleidžia knygas savo leidykloje, kuri gali sau leisti būti ištisai nuostolinga. Sąjungos vadovaujančių asmenų pavardės nesikeičia jau dvidešimt metų tai tikrai (tiek pamenu).

Žodis korupcija sietinas ne vien tik su apsidirbusiais politikais. Politika yra ne tik Seime, ji daug arčiau mūsų, tai mūsų visų gebėjimas tvarkytis savo kieme. Korupcija – lot. corrumpere – gadinti, iškreipti, papirkti, sunaikinti. Tai reiškia ir moralinį supuvimą – sąžinės nebuvimą ar jos nesiklausymą. Viena iš korupcijos reikšmių: veiksmas, verčiantis ką nors tapti moraliai degradavusiu. Kas verčia rašytoją moraliai degraduoti?

Kaip norėtųsi išjudinti šią stagnaciją… Nekomercinis rašytojas, nelaikantis rašymo darbu ir negyvenantis iš knygos pirkimų, nemano, kad turėtų dirbti kur nors kitur (day-job) ir pats užsidirbti saviraiškai. Skaitytojas gali „balsuoti“ nepirkdamas rašytojo knygų, tačiau nei leidyklai, nei valstybės remiamo rašytojo kišenei tai niekaip neatsiliepia. Užmezgęs draugystę, niekam netrukdydamas daryti tai, kas daroma jau nuo nepriklausomybės praradimo laikų, pateksi į kūrybiškiausių knygų sąrašus, grožio dešimtukus ir kt. dėmesį patraukiančias vietas, buvimas kuriose skaitytojui signalizuoja apie specialistų įžvelgtą vertę. Atsivertęs knygą, skaitytojas dažnai pasijunta apviltas ir apgautas tų specialistų ir tos reklamos. Valstybė remia lietuviškų knygų leidybą, nes antraip, kaip grasinama, leidyba išvis sustotų. Turbūt turima omenyje, kad leidyklos atsisakytų leisti lietuvių autorius. Jėzusmarija, lentynose liktų vieni užsieniečių bestseleriai ir tektų tikrai, kaip sakė Vilkaitis, eiti į biblioteką skolintis Žemaitės raštus…

Apie rašymą ir prostituciją

Ilzę kažkas apkaltino užsiimant prostitucija, nes ji rašo tekstus reklamai. Tai įdomus palyginimas ir apie jį taip pat galima pakalbėti. Esu dirbusi reklamoje tekstų kūrėja. Tuo metu dar rimtai nerašiau, dar tik palengva mokiausi ir net įsidarbindama sakiau, jog reklamų rašymas, tikiuosi, bus tramplinas į kitokį, didelės apimties tekstų kūrimą. Dirbdama reklamos agentūroje išmokau tikrai daug. Nebuvau naivi ir nemaniau, kad reklamoje siekiu taurių tikslų. Tai ypač akivaizdu, kai užsiimi politinės partijos, kuriai nesimpatizuoji, rinkimų kampanija.

Reklamos tekstų kūrimas yra taikomasis, komercinis rašymas. Ne visuomet reklamos specialistus samdo pristatyti naudingą, kokybišką ir žmogui gera atnešiantį produktą. Apie kai kuriuos produktus esi laimingas per daug nežinoti. Kai kada nujauti, kad reklamuoji šūdą. Kai kada žinai, kad reklamuoji šūdą. Ir vis tiek turi dirbti puikiai, t.y. turi patikėti savo reklamuojamo produkto gerumu – net jeigu giliai širdyje žinai, kaip yra iš tiesų. Reklamos specialistas yra „evangelikas“ ir didis melagis. Nežinau, kas būtų su manimi pasidarę, kaip būčiau pasikeitusi, jei būčiau dirbusi ten ilgiau. Tačiau gan greit pajutau, kad negaliu paslėpti savo prigimties ir negaliu, nemoku, nenoriu išmokti meluoti sau, nenoriu tapti puikia reklamos specialiste.

Sykį vienai skaistaus proto merginai, bandančiai įsidarbinti reklamos agentūroje daviau paskaityti Frederico Beigbederio „14,99 euro“. Džiaugiausi, kai ji apsisprendė, kad nenori panašioje aplinkoje dirbti. Vienas bendradarbis, uždarbiavęs reklamoje, nors iš tiesų jo širdis buvo dramaturgijoje, per vieną agentūros renginį atsistojo ir pasakė: „Reklama yra prostitucija.“ Kitą savaitę jis su mumis jau nebedirbo. Nes tai, kas visiems žinoma, neturi būti ištarta garsiai, tiesiai šefui į veidą. Tai tikrai negudru, bet gal žmogus jau pats norėjo išeiti iš darbo (o, jam būtų padėjusi Ilzės knyga). Užtat jis tikras menininkas.

Ne vien tik reklamoje tenka būti chameleonu ir derėtis su savo sąžine tam, kad galėtum išlikti ant bangos. Štai teatre irgi ne pyragai. Dėl tos pačios savo savybės – negebėjimo meluoti sau, o dėl to ir kitiems – negalėčiau dirbti ir pagal savo tiesioginę specialybę, vaidinti kitų režisuotuose spektakliuose ar filmuose. Nes kai netikiu, tai ir netikiu, neverčiu save įtikėti, ir mano veidas parodo, ką jaučiu. Manau, kad negebėjimas meluoti sau yra nuostabi savybė literatūros kūrėjui. Reklamos kūrėjui – peilis.

Tiesa, nedidelė dalis reklamų yra išties kūrybingos, produktai, apie kuriuos per jas suteikiama informacija, yra naudingi, nauji ir įdomūs, ir tokias reklamas malonu kurti, o vėliau ir matyti viešose erdvėse… Tačiau neapsimeskim, kad „reklamščikai“ nesupranta ribos, ir kad niekad jos neperžengia. Kai dirbau agentūroje, priėmiau tą faktą ir buvau susitaikiusi, kad kišu nagus į nešvarų reikalą. Uždirbau daug pinigų, kuriuos tučtuojau išleidau, nes? Nes turėjau planų juos išleisti tokiems dalykams, kurie man buvo patys įdomiausi, tačiau kuriuos darydama prasiskolinau. Aš nesiteisinu – tikslas nepateisina priemonių.

Menas – neįkainojamas

Menas neįkainojamas, bet įkainoti galite laiką, nes juk tuo metu jūs dirbote, sako Ilzė. Taip, bet rašymas dar vis daugelio kūrėjų nelaikomas darbu, tai laikoma kūryba, saviraiška, todėl – nenuspėjamu, neprognozuojamu dalyku, kurio vertė ir sėkmė lygiai taip pat nenuspėjama ir neprognozuojama.

Svarbu skirti, kada dirbi už pinigus, o kada darai tai iš meilės. Už meilę mainais gauni meilę, už pinigus – pinigus.

Ar ilgainiui susikurs kritinė masė kūrėjų, adekvačiai žiūrinčių į savo kuriamą produktą? Taip klausia Ilzė. Pasirašau po šiuo klausimu, tik aš galvoju ne apie to produkto įvertinimą pinigais, o darbo indėliu. Ar susikurs kritinė masė kūrėjų, kurie savo užsiėmimą laiko profesija?

Ar susikurs rašytojų profesinė sąjunga, adekvačiai žiūrinti į savo narių darbo sąlygas?

Niekas savaime nesusikurs. Reikia tai mums patiems ir sukurti. Pradėkim nuo atvirų kalbų apie pinigus ir korupciją menininkų baruose. Ir nemokykim korupcijos jaunųjų kūrėjų, antraip iš tos ligos Lietuvos kultūra niekada neišaugs.

______________________________

Susiję straipsniai:
Tuštybės leidyba ir Jėzaus paradoksas
Ačiū, kad neskaitote
Kas nulaužė kokybės kartelę?
Kai atsiveria du keliai
Išnyrantis rašytojas

Pelenė ieško prievartautojo

 

Apie Elenos de Strozzi „Aktorės vaidina tiktai scenoje“ (Alma littera, 2007) ir Nora Roberts „One Summer“ (vertimas „Vieną vasarą“, Svajonių knygos, 2008).

Perskaičiau savo pačios straipsnį apie lietuviškų meilės romanų rašytoją Eleną de Strozzi (nuoroda). Ir kaip gi aš liaupsinau ją už gerą siužetą. Ir kaip griebiau skaityti kitą jos meilės romaną. Ir kaip gi radau tą pačią istoriją, įvilktą į kitą suknelę…

„Šiaurės rožė“: nekalta ir tauri meniškos profesijos mergina įsimylėjusi turtingą kilmingą dieviškai gražų vyriškį, išvažiuoja į užsienį, dėl vyro nesveiko pavyduliavimo ir kerštavimo patiria daug smurto, aplink yra kitų įsimylėjusių ją vyrų, daug geresnio charakterio, bet merginos jie nedomina, galų gale ji išteka už to pavyduolio.

„Aktorės vaidina tik scenoje“: nekalta ir tauri meniškos profesijos mergina įsimyli turtingą kilmingą genialų vyriškį, išvažiuoja su juo į užsienį, dėl vyro nesveiko pavyduliavimo ir egoistiškumo mergina patiria daug smurto, aplink ją yra kitų įsimylėjusių ją vyrų, kurie jai nesavanaudiškai padeda, tačiau ji visus atstumia ir galiausiai išteka už to pavyduolio.

Skirtumas tarp dviejų romanų (tarp jų išleidimo – 12 metų) yra toks: antrajame mergina praranda nekaltybę su tuo pavyduoliu ne po vestuvių, o beveik iškart. Va toks šuolis į modernumą.

Žinoma, „Aktorės vaidina scenoje“ skaičiau susidomėjusi, kaip gi autorė aprašys aktorės profesiją. Turiu pasakyti, kad medžiagą romanui ji tikrai rinko kruopščiai, tačiau informacija man pasirodė keliais dešimtmečiais pasenusi. De Strozzi mano, kad Lietuvoje aktoriai vis dar svaigsta nuo rusų teatro mokyklos ir visi žino legendinių rusų aktorių vardus. Išties net būdama Dalios Tamulevičiūtės (studijavusios Maskvoje) studentė aš tų vardų negirdėjau.

Daugiau nei keistos man pasirodė ir kai kurios kitos smulkmenos. Pavyzdžiui, romane rašoma, kad prieš diplominį vaidybos egzaminą dėstytoja su studentais išeina repetuoti į Lukiškių aikštę. Taip būti negali! Pirmiausia, diplominiai spektakliai rodomi teatruose, o ne akademijos scenoje, todėl ir repetuojami ten, kur bus rodomi. Antra, jokio spektaklio neparepetuosi aikštėje, kur pilna praeivių. Mes su kurso draugu kažkada bandėm repetuoti tuščioje Kalnų parko estradoje – netgi tai buvo per sunku. Trečia, repeticijoms reikia scenos mastelio pojūčio, drabužių bei rekvizito… Ypač diplominio spektaklio paskutinėms repeticijoms.

O dėl pavadinimo – sentencijos, kuri kartojama romane ne vieną ir ne du kartus, galiu pasakyti – nėra taip, kad aktorės vaidintų tik scenoje. Aktorės juk normalios moterys. O normalios moterys gyvenime vaidina, kaip, beje, ir normalūs vyrai. Mes vaidiname, žaidžiame, apsimetame. Mes turime ne po vieną rolę kišenėje. Gyvenime yra daug vaidybos, kaip ir vaidyboje – daug gyvenimo. O, kad autorė žinotų, kaip aktorių aplinkoje (bent Lietuvoje) nekenčiamas žodis „vaidyba“ – ji prilygsta nudavinėjimui ar apsimetinėjimui, falšui, kitaip tariant. Nieku gyvu scenoje negalima vaidinti, scenoje reikia būti, gyventi!

Bet gal tai ir nėra svarbiausia. Čia juk meilės romanas, todėl jo ašis yra meilės, santykių tarp vyro ir moters linija. Tai kas ten su tom merginom, kad jos vis prašosi būti skriaudžiamos nuostabaus grožio, gerokai vyresnių, turtingų vyrų?

Atsakymą radau knygoje „Why Women Have Sex“* („Kodėl moterys nori sekso“ – angl.). Kai kurie psichologai mano, jog moterų fantazijos apie tai, kaip jos yra prievartaujamos vyrų, išduoda psichologinę patologiją (iškrypimą) arba iliustruoja visuomenėje įsigalėjusius lyčių scenarijus, kur seksas susiejamas su paklusimu vyrui. Tačiau neseniai atlikti moksliniai tyrimai rodo ką kita. Apie jėgos panaudojimą sekso metu fantazuoja ne silpnos ir paklusnios moterys, o atvirkščiai – stiprios, valdingos, dominuojančios, nepriklausomos ir labiau pasitikinčios savimi.

Meilės romanų herojus paprastai yra vyriškis, kuris yra tobulas geismo objektas: jis gražus, vyriško veido ir kūno, vyriškai besielgiantis, ypatingai aukšto socialinio statuso (kilmingas, pripažinto talento, sėkmingas verslininkas) ir fantastiškai turtingas. Evoliucijos požiūriu, kiekviena moteris norėtų pastoti nuo tokio vyro. Negana to, meilės romanuose šitoks vyro tipas aistringai ir aklai įsimyli pagrindinę veikėją. Jo visaapimanti aistra sąlygoja tai, kad jis bus ištikimas (jis tiesiog negali pagalvoti apie kitas moteris – tikrai, taip ir yra de Strozzi romanuose!) taigi moteris kontroliuoja situaciją. Vyras jaučia jai vos ne liguistą priklausomybę.

Daugelyje erotinių meilės romanų vyras seksualiai „paima“ pagrindinę veikėją, panaudodamas fizinę jėgą, nors moteris protestuoja ir priešinasi.  Bet paradoksaliai, toks vyro nesivaldymas liudija apie temdantį protą moters patrauklumą, kuriam neįmanoma atsispirti. Taigi tai moters jėgos, o ne silpnumo ir paklusnumo išraiška! „Jis mane taip myli, kad net išprievartavo….“ O lia lia, kaip pasakytų prancūzai!

Bet štai perskaičiau žymios meilės romanų rašytojos Noros Roberts knygą „Vieną vasarą“ (skaičiau originalo kalba) ir šiek tiek pasidomėjau apie jos meilės įsivaizdavimą. Iškart paaiškėjo, kad tai rašytoja, pakeitusi meilės romanų kanoną: jos veikėjos jau nebe vargšės skaisčios pelenės, ir vyrai jų „neima“ jėga. Tai stiprios arba romano eigoje atrandančios savo stuburą veikėjos. Tarp jų ir vyrų kuriasi draugiški, lygūs santykiai.

Turbūt tai išplaukia iš to, kaip pati autorė įsivaizduoja meilę. Viename interviu ji minėjo, jog romantiškiausias dalykas, kurio ji sulaukia iš savo (antrojo) vyro – po vakarienės išplauti indai. Ir ji tai sako be ironijos. Meilė – tai draugystė ir bendradarbiavimas. Ir aš su ja labai sutinku.

Koks didelis kokybinis šuolis – nuo moters dominavimo į lygius santykius. Šio skirtumo pastebėjimas man patvirtina anksčiau kirbėjusią mintį: dauguma lietuvių yra stiprios, dominuojančios matronos. Jos tik išoriškai vaidina, kad yra silpnoji lytis. Įsižiūrėjus, dažnai šalia mūsų moterų pamatysi silpnus, suluošintus mamyčių sūnelius, kuriems tik viešai leidžiama vaidinti didvyrius – namie jie patiria moterų psichologinį smurtą.

Gal todėl ir de Strozzi romanų tobuli vyrai atrodo tokie netikroviški. Gal todėl netgi būtina, kad jie būtų užsieniečiai ar bent negyventų Lietuvoje, antraip sunku patikėti, kodėl nesame sutikę tokių tipų, jei jau jie egzistuoja.

Nemanau, kad visi lietuviai yra silpni mamyčių (ir žmonų) sūneliai. Esu mačiusi ir kitokių vyrų, porų, šeimų. Tiesa, retai. Bet gal ir visame pasaulyje jų reta? Kaip ten bebūtų, dažnai netgi tokie nesuvokti, iš pasąmonės išnirę tekstai, kaip de Strozzi (ir kt.) romanai, gražiai iliustruoja, liudija apie tikrąją mūsų visuomenės situaciją. Ir gerai. Iš to žinome, kad yra ką keisti, apie ką kalbėti. Dar daug darbo laukia Lietuvos feminisčių ir feministų. Tik reiktų turėti omenyje, kad dabartinė moterų situacija greičiausiai pačias moteris… tenkina. Juk jos valdo situaciją. Todėl nenuostabu, jei moterys Lietuvoje bus pačios aršiausios feminizmo priešės.

Dar vienas milžiniškas skirtumas, lyginant Roberts su de Strozzi. Roberts kalba išties glausta, ritminga, išraiškinga, stilius nedaug skiriasi nuo publicistinio, bet ir grožio (beletristikos) pakanka (nežinau, ar toks pat įspūdingas yra vertimas). Sekso scenos – gyvos, jausmingos, įtraukiančios. De Strozzi „Aktorės vaidina tik scenoje“ sekso scenos primena parodijas, jos kalba daugelyje vietų naivi, net sakyčiau banali (kažkur skaityta, matyta, nuvalkiota). Romaną galima būtų trečdaliu trumpinti – daug tuščiažodžiavimo, nuobodžių dialogų. De Strozzi pirmojo romano teksto kokybė tikrai paliko geresnį įspūdį ir suteikė viltį, kad kiti darbai bus dar geresni. Tikrai nesitikėjau, kad kitame romane rasiu tą pačią istoriją… Taigi gali būti, jog rašoma tik pasikliaunant jausmais, ir autorė pateko į schemą. Išeiti iš jos padėtų protas.

Skaitydama Roberts romaną visiškai tikėjau tuo, kad du fotografai, vyras ir moteris, keliauja per visą Ameriką fotografuodami bendram projektui. Kokia paprasta bei originali tai idėja! Per ją ir fotografijos meną autorė bandė papasakoti ir apie Amerikos, kaipo didelės, įvairios šalies, grožį. Romano gale man ir akys sudrėko – autorė panaudojo vieną triuką, kuris iššaukė sentimentą… Tiesa, romanui trūko gelmės, buvo daug bereikalingų, pasikartojančių veikėjų būsenos aprašymų, dubliavosi vyro ir moters vidiniai monologai, žodžiu, mano protas nuobodžiavo, todėl perskaičiau greit ir labiausiai įsijaučiau tik į sekso scenas. Bet juk meilės romanai ir yra fantazijos apie vyriškumo ir moteriškumo santykį. Jeigu kartais vien to pakanka – why not?

———————————————-

* Autoriai: Cindy M. Meston ir David M. Buss.

 

Subjektyvumas, objektyvumas ir ko

Per lygiai tris mėnesius, nuo šių metų rugpjūčio 13 dienos iki lapkričio 13 dienos (taip netyčia sutapo) apžvelgiau ir pakomentavau devynias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas. Viena iš jų – beveik negrožinė (Girdzijauskaitės esė), viena – pramoginė (de Strozzi meilės romanas), vienos autorė – mirusi (Ivanauskaitė), dvi autorės (Černiauskaitė ir Šerelytė) turi filologinį išsilavinimą, visi kiti – įvairių profesijų atstovai, vienas, beje, neaiškus, nes pasirašo slapyvardžiu (Kelionis).

Jaučiu šiokį tokį pasididžiavimą nuveiktu darbu, bet dar labiau – nuovargį. Didelio nusivylimo nejaučiu, nes neturėjau ir didelių lūkesčių. Nebent svajojau būti maloniai nustebinta, sužinoti, kad kažką pražiūrėjau, gerą autorių buvau praleidusi. Na, vienas toks džiugesys galima sakyti ir buvo: dėl Elenos de Strozzi. Šiek tiek labiau nusiminiau dėl Šlepiko, nes jo knyga potencialiai galėtų būti labai gera, o dabar atrodo labai „nutingėta“. A, ir Girdzijauskaitės gaila – toks puikus stilius, o medžiaga – palaida… Lūkesčių ateityje galėčiau turėti dėl Černiauskaitės, tačiau dėl jos pasirinktos ideologijos – neturiu.

Komentavau knygas, kiekvienoje ieškodama kokios nors techninės kliauties, nes šiaip sakyti, kad lietuvių literatūra yra šūdas, mažų mažiausiai neprofesionalu (net man, kaip kritikei mėgėjai ir rašytojai amatininkei). Jaučiau, kad analizuodama kuo toliau, tuo labiau susitelkiu ties autoriaus asmenybe ir jos atsispindėjimu kūrinyje. Pasidariau išvadą (kurią jau seniau žinojau), jog net ir techniškai sklandi knyga nebūtinai man patiktų, nes nebūtinai jos autorius yra man simpatingas savo pasaulėžiūra. Tačiau žinau, kad tikrai labai įvertinčiau tvarką kūrinyje. Čia vėlgi norisi pasidžiaugti de Strozzi atveju, nors dėl idėjų knygoje visai nesutinku ir ji nėra „mano autorė“.

Klaidos kūriniuose maždaug tos pačios. Liūdniausia, kad visuose jaučiasi neišbaigtumas. Dabar peržvelgus visus, sakyčiau, kad po de Strozzi stovi Bončkutė – į jos romaną „Neįvykusi terapija“ irgi įdėta daug darbo (nors ir neperrašyta). Komentuodama baisėjausi tuo, kad rašyta atmestinai, tačiau kitų kūrinių kontekste romanas ima rodytis kitaip (ir tai šiek tiek neramina). Iš ko atskiriu, kad įdėta darbo? Iš smulkmenų: daug dalykų šiame romane yra susieta, linijos pravestos nuo pradžios iki galo, „susišaukia“ kai kurios pastraipos, detalės. Trečioje vietoje pagal įdirbį būtų Šlepikas.

Man nepatinka, kad tiek daug skaitau lietuviškų knygų, nes jaučiu, kaip pažemėjo mano kokybės reikalavimų kartelė. Iš dalies mąstyti ir komentuoti naudinga, tikrai daug išmokau. Verta save kankinti tokiais pratimais vien tam, kad pagerėtų rašymo stilius. Visas klaidas, apie kurias rašiau, bandžiau rasti ir savo kūriniuose (ir kai ką radau). Tačiau tas lietuviškumas („kaip Lietuvai – gerai“) ima smelktis į mane ir kelia siaubą. Keista, kaip dar naktimis neprabudinėju, išpilta šalto prakaito… (Prabudinėju. Tik nežinojau, kad dėl to!) Bandau prisiminti, kodėl iki šiol neskaičiau lietuvių kūrinių, ir štai kodėl: dėl nesaugumo jausmo, kuris apima skaitant. Pasikartojanti mintis: autorius nežino, ką daro – ką kalba, ką rašo…

Nemaloniausia skaitant buvo, kai jausdavosi, kad autorius neturi klausos kalbai. Tai Grušaitės, Kelionio, iš dalies netgi Šerelytės atvejai. Metaforas ir kitą kalbos ornamentiką vietomis „pro šalį“ naudojo Ivanauskaitė, Bončkutė. Džiugu, kad Černiauskaitė susiprato ir jos kalba vėlesniuose romanuose jau daug labiau balansuota. Iškilo kalbos funkcinių stilių problema: Kelionis ir Bončkutė, rodos, nejaučia skirtumo tarp dalykinio ir grožinio stiliaus.

Vaizdingumas mūsų autoriams nelengvai įkandamas. Ko gera, dėl paprastos priežasties: jį sukuria ne būdvardžiai, o daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, taigi vaizdingumo nepasieksi rašydamas vaizdingumą nusakančius žodžius. Nesaikingas mėgavimasis iš pasąmonės iškilusiais vaizdiniais irgi būdingas mūsų autoriams. Nė vieno nepavadinčiau postmodernistu, nes nepastebėjau gilesnių eksperimentų su skaitytojo sąmone, negu formos žaidimai (nebent bando mus išvaryti iš proto). Ekskursiją pagrindinio veikėjo smegenų vingiais lyg ir surengė psichologė Bončkutė. Kiti, jei ir manosi mus vedantys į tą pusę, tai abejoju ar sąmoningai ir įtikinamai.

Trūksta empatiško žvilgsnio į kitą žmogų. Atrodo, kad visiems autoriams sunku atsitraukti nuo kūrinio ir pagrindinio personažo, dažniau jie pasirenka (ir tai daug lengviau) tiesiog rašyti romaną apie save patį. Visgi ir apie save kalbant reikia objektyvumo. Pala, trūksta ir subjektyvumo, jeigu taip galima sakyti. Pasigedau tikro, drąsaus, žmogiško atvirumo. Savito požiūrio į daiktus, žmones, pasaulį. Tas pats turbūt būtų, jei su kuriuo iš (gyvų) autorių susėstume kalbėtis prie kavos: ko čia maivotės, ko nekalbat tiesiai? – sakyčiau.

Trumpai tariant, pasakotojo meistriškumas (craft of storytelling) – didžiausia mūsų šiuolaikinės literatūros problema.

Turbūt atėjo laikas skaityti puikiai parašytas (nešiuolaikines arba nelietuvių) knygas ir panašiai komentuoti, ieškant jose gero amato apraiškų. Kada nors grįšiu ir prie šiuolaikinių lietuvių, kai sukaupsiu savo imunitetą. O kol kas, šio mano trumpo laikotarpio apibendrinimui, ištraukos iš kiekvieno įrašo (su nuorodomis):

*

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato… (…)

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė? (…)

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis. (…)

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Kaip kvepia širdies formos blynai? Apie Aido Kelionio romaną „Geltonas radijas“.

*

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti,besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose. (…)

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti. (…)

(Priedas komentare:) Man nepatinka, kad savo komentaruose apie knygas vis daugiau kalbu apie autorių psichiką (nors tai irgi svarbu, ypač kalbant apie lietuvių autorius) ir vis mažiau – apie techninius dalykus, amatą. Pavyzdžiui, šiame įraše buvo labai gera proga paaiškinti, ką turiu omenyje, išvadindama Ivanauskaitę mėgėja… Galėjau paanalizuoti romano klaidas, kurių buvo visai nemažai (kai kur nevykusios metaforos, ilgi nuobodūs dialogai, ištęstos scenos, bendras stiliaus nevientisumas, pagaliau skirtingų pasakojimo linijų („dimensijų”) sudurstymai – nesilaikoma vienos taisyklės ir t.t.).

Mirusi šiam pasauliui. Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

*

Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji” karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas. (…)

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Bulvarinė psichoanalizė. Apie Genovaitės Bončkutės-Petronienės romaną „Neįvykusi terapija“.

*

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Elegantiškai tragikomiška. Apie Audronės Girdzijauskaitės esė rinkinį „Nutolę balsai“.

*

Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės. (…)

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių” autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo” (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių. (…)

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali. (…)

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

Mėlynbarzdžio nelaisvėje. Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.

*

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje „Konkreti proza” (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika. (…)

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: „Eto štoto ženskoje” – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras („Atspirties taškas – tamsa”) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsosnėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

Rašymas iš gimdos. Apie Lauros-Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“.

*

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos” iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Mūzos LOVE’onėlis. Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“.

*

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau” „Vergės Izauros”, „Visos upės teka” ir „Marianos”…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

Migdolinė Elena de Strozzi. Apie Elenos de Strozzi romaną „Šiaurės rožė“.

*

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų” – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas” interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių”. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats” požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Nei vilkas, nei Marytė. Apie Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.