Per tris straipsnius bandysiu apibrėžti pagrindinius siužeto išdėstymo principus. Rašydama vadovaujuosi dramaturgijos teorija (Louis L. Catron „The Elements of Playwriting“). Pasakojimo (storytelling) struktūra iš esmės ta pati ir teatre, ir kine, ir literatūroje. Pradėkime nuo pradžios.
Pradžia: veiksmo užuomazga, įžanga, ekspozicija, prologas. Išsami ar lakoniška, nuotaikinga ar įžūli, atvira ar šešėlinė, ji turi savo tikslą: supažindinti skaitytoją su aplinkybėmis, veikėjais ir jų norais. Pradžios pabaiga – pirmasis siužeto posūkis, taškas, kuriame aplinkybės Veikėją (protagonistą) išmuša iš ramybės būsenos. Atsidūręs konfliktinėje situacijoje, jis yra priverstas veikti.
- Ekspozicija
Ekspozicija – įvadas – supažindina skaitytoją su situacija, personažais, jų santykiais, nusako veiksmo vietą ir laiką. Kuo subtiliau įvedama į situaciją, tuo geriau. (Pvz.: nepadoriai atvira ekspozicija: du tarnai aptaria tai, kas vyksta namuose tarp šeimininkų.) Patartina įvesti užuominomis, duoti darbo skaitytojo vaizduotei. Išmėtyti ekspozicijos detales, dėlioti svarbiausią informaciją sakinio viduryje (ne pradžioje ir ne gale – kur ji dominuos), ne dideliais gabalais, po truputį – paslėpta ekspozicija. (Ji reikalinga ne tik veikalo pradžioje, bet ir kiekvienos dalies, scenos pradžioje – kaip įvadas į naujas veiksmo, laiko aplinkybes.)
- Šešėlinis prologas
Daug gerų siužetų prasideda iškart nuo pirmojo posūkio: Veikėjas (ir skaitytojas) įmetamas į patį veiksmo tirštumą. Tokiu atveju pirmoji dalis tampa priešistore, kuri karts nuo karto įterpiama į pasakojimą. T.y. prologas nedingsta, tik tampa šešėliniu.
- Balansas
Istorijos pradžioje Veikėjas geba atsispirti pokyčiams (vidiniam konfliktui). Jis yra patenkintas situacija ir nenori permainų. Ties pirmuoju siužeto posūkiu įvyksta permaina: disbalansas. Gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, nes Veikėjas susidūrė su aplinkybėmis, kurių jis negali pakeisti, tad siekdamas balanso, imsis veiksmų. Veikėjas priešpastatomas tokiam dalykui (reiškiniui, žmogui, gyvūnui etc.), kurio paprastai vengtų. Šįkart susidūrimas neišvengiamas.
- Praeities įvykis
Jis atsitiko prieš pasakojamąjį laikotarpį. Paprastai Veikėjas nenujaučia jo reikšmės ar netgi nežino, kad jis įvyko. Tačiau sužinos neilgai trukus nuo veiksmo pradžios. Įvykis – stimulas – dažniausiai susiejamas su pirmuoju siužeto posūkiu. Jis naudingas tuo, kad suteikia Veikėjui motyvacijos siekiant tikslo. (Pvz.: prisiminkime, kada Hamletas sužino apie tėvo nužudymą ir kokią reakciją ši žinia sukelia.) Paprastai gana ir vieno praeities įvykio. Jei jų yra daugiau, geriau visus apjungti į vieną veiksnį.
- Užuominos
Viena iš intrigos priemonių – įmesti vieną kitą užuominą apie ateitį, neleidžiant iki galo suprasti, kas iš tikrųjų įvyks, tik sukelti susidomėjimą, smalsumą ar nerimą. Parodyti sėklą, iš kurios vėliau išaugs augalas. Čia irgi svarbus subtilumas.
- Pagalbininkas
Kaip rašė Antonas Čechovas: „Jei pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai trečiame veiksme jis turi iššauti.“ Taigi pirmoje dalyje lyg tarp kitko gali atsirasti pagalbininkas (daiktas, o gal ir gyvūnas, žmogus?), kurio vėliau Veikėjui prireiks. Parodę jį iš anksto – natūraliai įvedę jį į veiksmą – vėliau galėsime nepiktnaudžiauti atsitiktinumais, sutapimais. (Pvz.: Vos tik Veikėjas nusprendė nušauti savo žmoną – rado pamestą šautuvą… Oi, kaip jam pasisekė!)
- Esminis dramos klausimas
Ties pirmuoju siužeto posūkiu tašku iškyla esminis dramos klausimas (EDK), kuris laikys skaitytojo dėmesį iki kulminacijos – ten į jį bus atsakyta. (Pvz.: „Romeo ir Džuljeta“: ar vaikų meilė nugalės seną dviejų šeimų neapykantą?) Bet apie tai plačiau – kitoje dalyje.
_________________
Prològas [gr. prologos < pro — prieš + logos — žodis]:
1. teat. kreipimasis į žiūrovus prieš spektaklį;
2. epinio ar draminio grožinės literatūros kūrinio įžanga, informuojanti apie faktus, įvykius, buvusius prieš užsimezgant kūrinio veiksmui; kartais — autoriaus įžanginiai komentarai, aiškinantys kūrinio sumanymą; įžanga. (Žodynas)
GRAFOMANIJA 