Kaip kvepia širdies formos blynai?

Aido Kelionio „Geltonas radijas“, išleista „Vagoje“, 2012.

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato…

Jis bijo mobilaus telefono, bijo interneto ir privatumo, bijo vairuoti automobilį, bet mėgsta „Formulę 1″, jis nesportuoja, tik seka, kaip sportuoja kiti ir daug žino apie futbolą, jis dešimt metų vedęs ir prisibijo žmonos, jis neturi vaikų ir galbūt taip pat jų prisibijotų, jis dirba tam, kad išgyventų, o ne gyvena tam, kad dirbtų, jis svajojo būti laiškininku, tačiau netapo juo, jis mėgsta skaityti ir uostyti knygas, mėgsta eilėraščius ir grupę „Bledukai“, jam patinka kinas ir radijas, jam patinka išgerti, jis mėgsta klausytis gamtos šnabždesių, bet jis negyvena dabar, jis gyvena praeityje arba ateityje, jis kažin ar gyveno – tam, kad suprastų tai, kad atsakytų į tokį svarbų egzistencinį klausimą, jis rašo, jis turi rašyti, tai jo, kaip žmogaus, kaip vyro, pateisinimas ir palikimas pasauliui, jam reikia, kad būtų aiškių įrodymų to, kad jis gyveno.

Gal ir nebloga būtų romano intriga, ar ne? Va toks personažas. Kas jam galėtų nutikti? Jei tokį personažą rastume Marqueso arba Borgeso knygoje, būtume įsitikinę, kad laukia smagi kelionė. Kas per „seniai ir kruopščiai planuota“ (p. 9 – o iš tiesų tai pirmas teksto puslapis) kelionė aprašyta Aido Kelionio vos 170 psl. knygoje?

Kazimierui kovo mėnuo visuomet siejosi su didelėse balose atsispindinčia mėnulio pilnatimi, traškančiu po kojomis leduku ir mažųjų tigrų giminaičių rėkavimu. Dienomis kartais dideliais kąsniais pradėdavo drėbti sniegą, kuris, esant neigiamai temperatūrai, ilgokai išsilaikydavo, bet tik stipriau švystelėjus saulei mikliai tirpdavo. Matėsi, kad žiema kol kas dar nelinkusi sudėti ginklų. Kai vėjas pradėdavo pūsti iš šiaurės, darydavosi žvarbu ir tekdavo rengtis šilčiau. Orai tapo apgaulingi, nes dieną per daug apsinuoginus vakare greitai buvo galima peršalti. Diena pastebimai ilgėjo ir miestiečiams ryte skubant į darbą jau būdavo šviesu. Po triūso laiko einant ar važiuojant namo saulė dar nebūdavo pasislėpusi už horizonto. (ir taip toliau… p. 71)

Ši ištrauka – ne išimtis, o Kelionio stiliaus pavyzdys. Žmogus nusprendė rašyti kanceliariniu stiliumi, įmaišydamas šiek tiek šnekamosios ir grožinės kalbos. Kartais jam pavyksta išsireikšti gražiai, o kartais lepteli ką nors tokio, kaip „žiema… nelinkusi sudėti ginklų“ ar dar geriau: „[autobuso] variklyje dar ne ruduo“!

Jei, kaip byloja romano epigrafas, autorius skaito Evelyn Waugh (ir, tikėtina, kitus klasikus), tai gaila, kad jis keistai suvokia, kas gi tekstui suteikia vaizdingumą. Ne, tai ne būdvardžiai ir ne būdo aplinkybės. Vaizdingumas kuriamas daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.

Kitas dalykas. Kaip išmokęs (sovietų laikų?) mokykloje, autorius rašo, nekartodamas tų pačių įvardinimų. Jei pirmame sakinyje parašei „katė“, tai antrame vietoj „katės“ rašai „mažieji tigrų giminaičiai“, pirmame „kiaulė“ – antrame „bekonas“, „srutos“ – „fekalijos“, „egzotiškas paukštis“ – „sparnuotis“. Skaitytojas gali pasirinkti – juoktis iš tokios stiliaus ar susimąstyti, o gal ir pasimokyti.

Su ta ironija nėra paprasta. Iki šiol nesuprantu (o ilgai galvojau), ar autorius turi humoro jausmą, ar aš jo knygą skaitydama praradau savąjį? Štai situacija:

Netrukus pasigirdo dainos per garsiakalbius. Kazimierą sužavėjo vienos jų žodžiai. Užsirašė, kad nepamirštų: „Bleda, bleda, bleda bledavoki / bleda, bleda, bleda durnavoki / bleda, bleda, bleda nusijuoki / bleda su bledukais padainuoki.“ Kaip vėliau išsiaškino, šią dainą atliko muzikos grupė „Bledukai“. Kazimieras uostamiesčio turguje turėjo gerokai pavargti, kol gavo šitos grupės kasetę. Kitos dainos irgi buvo neprastos, bet nei viena neprilygo girdėtai per Velykas. (p. 111)

Pastebėsiu, kad šioje pastraipoje netgi įvyksta šuolis laike. Viso romano laiko linija tekėjo nuosekliai, nuo tos minutės, kai pasakotojas Kazimieras, sėdėdamas ant molo uostamiestyje, susiruošė atostogauti Dzūkijoje, bet štai staiga sakinys apie tai, kaip „uostamiesčio turguje teko gerokai pavargti“ – juk tai atsitiks daug vėliau ateityje! Techniškai čia reikėjo trumpam įšokti į būsimąjį laiką, o visų geriausia šuolio išvis nedaryti, jei jis romane toks vienintelis.

Kadangi sunku atskirti pasakotoją nuo paties autoriaus (stiprus jausmas, kad skaitai kažkokio nelabai kalbą valdančio žmogaus dienoraštį, perrašytą trečiuoju asmeniu), tai ir pradedi nepadoriai galvoti ne apie Kazimierą, o patį slapyvardžiu prisidengusį autorių. Nuo to nepadorumo darosi nesmagu. Išmonės knygoje nedaug. Žmogelis – homo sovieticus – primityviai pasakoja apie savo paties gyvenimą, neatsitraukdamas į šalį, neapmąstydamas objektyviai. Ar jis bando kurti meną? Kaip bebūtų, meno toje knygoje nelabai rasi. Buities ir egzistencinio nuobodulio, nostalgijos prabėgusiam gyvenimui – apsčiai.

Kas yra nuobodus tekstas? Man tai nuobodu tai, kas jau girdėta, skaityta, išsireikšta būtent tokiais žodžiais. Iš spaudos pranešimų nereikalaujame vaizdinių šviežumo, tačiau grožinis tekstas – kas kita. Tai nereiškia, kad aš nevertinu kasdieninių ar gerai žinomų dalykų aprašymų. Aš tik laukiu šviežio žvilgsnio, kitu kampu, naujai, o tai reiškia – savaip. Tačiau autorius nesiruošia atverti savęs, pasirodyti toks, koks yra. Jis kažką mums čia suka, buria.

Bent jau šiam laikui pasirinkęs būti incognito, jis tikriausiai skaito ir renka recenzijas, pasisakymus apie save. Taip pamaniau dėl to, kad po pirmojo romano („Smėlynų vanduo“) išleidimo vienas kritikas pastebėjo (tik tarp kitko), kad pagrindinio veikėjo vardo taip ir nesužinome. Autorius pasidarė išvadą: vardo reikia. Kaip gi be vardo. Ir antrajame romane vardas jau yra – Kazimieras. Tas vardas minimas taip dažnai, kad jau net galėtum laikyti stiliaus klaida.

Pagalvojau, kad yra tokia meno rūšis, kurioje techninės klaidos atleidžiamos už nuoširdumą. Jei yra liaudies dailininkų, kurių darbai priskiriami tautodailei, tai ši knyga galėtų būti priskirta… tautosakai? Dviem žodžiais tariant – liaudies kūryba.

Kai kurie Kelionio sakiniai kaip reta puikūs: „Baltija be putotų ir aukštų bangų Kazimierui tapdavo panaši į išsivadėjusio alaus bokalą.“ (p. 93) Štai, kaip gražiai dera amžini, didūs dalykai – Baltija – su laikinais, buitiniais – alaus bokalas…

Į daugelį dalykų užsimerkęs, galėtum net pamanyti, jog skaitai norvego Pero Pettersono pusbrolį. Melancholija, gyvenimas provincijoje, prisiminimai, taupus, lakoniškas pasakojimas (vietomis trumpi sakiniai ima erzinti, nes stabdo ritmą, bet pamažu autorius „įsilinguoja“)… Tik va Pettersonas – intelektualus, o Kelionis/Kazimieras – ne. Bet tai nieko tokio! Yra vilties – jis skaito geras knygas.

Autorius žiūri į pagrindinį veikėją – save? – ir tai, ką jis mato, jam patinka. Negali neužsikrėsti ta simpatija, nors puse smegenų suvoki, kad tai visgi tragiškai juokinga. Ir vis tiek tragiškai nuobodu. Kai kurios vietos – kur ilgai ir kruopščiai iš senų spaudos pundų nurašytos futbolo varžybų kronikos – man juodai nuobodžios, tačiau kažin, ar taip atrodytų mano tėvui? (Deja, mano tėvas neskaito liaudies kūrybos, jam duok detektyvų!)

Futbolas nusipelno būti įamžintas taip, kaip jis vyko, su tikrais vardais, pavadinimais ir įvarčių skaičiais. O štai visa kita yra paslėpta, pridengta fiktyviais vardais. Spėk, kuriame Dzūkijos miestelyje, į kurį iš Klaipėdos vyktum per Kauną, iš Kauno autobusu, kurioje yra viena upė ir ežerėlis, „Mikalojaus Konstantino“ prospektas, paminklas jam ir druskų vonios, atostogauja pagrindinis veikėjas?

a) Alytuje;

b) Varėnoje;

c) Druskininkuose.

Aš spėju, kad Druskininkuose. Nes pirčių kompleksas ir druskų vonios labai jau aiškiai siejasi su miesto pavadinimu. Tuomet neogotiška Šv. Bernelio Brunono (!) bažnyčia – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia? O Vincukas nuo S…  – Kudirka? O paslaptingasis Mikalojus Konstantinas – dar ir Čiurlionis? Žodžiu, aš balsuoju už Druskininkus.

O dar rimtesnė versija, kad mums sujungė Alytų su Druskininkais. Pažiūrėjau per Google Maps – abu miestai turi po upės vingį ir ežerėlį, taigi tai nesunku. Belieka susekti, kas gi tas autorius iš tiesų. Baisu, kad susekęs nenusiviltum. Arba kad netaptum pernelyg įsijautęs į tą sekiojimą, vietoj to, kad skaitytum knygą.

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė?

Pirmosios jo knygos neskaičiau, nes pagal recenzijas suprantu, kad abu romanai (išties pagal apimtį reiktų vadinti juos arba apysakomis, arba mažaisiais romanais) panašūs kaip du vandens lašai. Vadinasi, sulauks autorius kitų atostogų, vėl rašys dienoraštį, o iš to išeis dar viena knyga. Po dešimties metų bus galima sujungti visas knygas į vieną vidutiniškai storą ir gausis tokios Aido Kelionių kronikos, ir tai jau netgi užkoduota slapyvardyje. Na, ar ne gudriai sumanyta? Taip.

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis.

Knyga, beje, papuošta tinkamu viršeliu (ten pustuščia). Akis badė maketavimo klaidos. Ant antrojo viršelio radau pažadą, jog pamatysiu, kaip „[a]pšviestoje prisiminimų juostoje praskrieja čirviniais blynais kvepianti vaikystė…“ Man taip užstrigo tie blynai, nes ne iškart prisiminiau, kodėl jie vadinasi čirviniais. Pasirodo, „čirvai“ – širdis – tai tokia keptuvės forma. Todėl, kai radau čirvinių blynų paminėjimą knygoje, susijaudinau, tikėdamasi rasti kokį nors nepaprastą aprašymą. Kaip gi kvepia širdies formos blynai? Istorija pritrenkė:

Prieš atsidarant limonadinei, patalpos, kuriose ši įsikūrė, ilgai stovėjo apleistos. Kažkada čia veikė duonos kepykla. Drukas buvo įlindęs per išmuštą langą apsidairyti. Vėliau apsilankė apleistoje kepykloje su Kazimieru. Ilgai klaidžiojo po patalpas. Ekskursijos pabaigoje Drukas surado seną čirvinę keptuvę. Atvožęs nusimovė kelnes ir prišiko. Galop stipriai suspaudė čirvines rankenas. (p.84-85)

Tai kas čia dabar? Ar Kelionis/Kazimieras suvokia, ką mums rodo? Prišikti į širdį ir ką – ir nieko? Ar jis visai neprisiima atsakomybės?

Kiti šiko į čirvinių blynų formą, kiti žaidė futbolą vietiniuose ir tarptautiniuose čempionatuose, kiti dainavo vulgarias dainuškas, kiti emigravo, kiti parašė ant sienos „čia buvo bybis“ (p. 27). Pagaliau kiti parašė knygas, kurias pats gali tik paskaityt ir pauostyt! Kokia didi mažo žmogaus tragedija. Gal ir gerai, kad jis to nesuvokia.

Kazimieras dėl to visai nesikrimto, nes dabartis greitai tapdavo praeitimi, kuri kuo toliau, tuo labiau jo atmintyje atrodė gražesnė nei buvo. Arba jis įsivaizduodavo praeitį tokią, kokia ji turėjo būti. Kazimieras retai gyveno dabartimi. Jis būdavo arba nuklydęs į svajones apie nuostabią ateitį, arba į prisiminimus apie gražią praeitį. (p. 122)

Nors, kaip spėju, jam tik apie penkiasdešimt (ar net mažiau), jis gulasi į lavono pozą ir laukia pagyrimų. Nežinia, kaip būtų, jei Kelionio opusas būtų sugrąžintas perrašymui. Gal redaktorius sulauktų antrojo eskizo, nors ir po dešimties metų? Gal tai būtų grožinis tekstas? Kas dabar gali pasakyti.

Nebent, kyla man mintis, kadangi rašyta kanceliariniu stiliumi ir labai primena daktaro užrašus stebint pacientą, ką nors pasakyti galėtų jam jo psichoterapeutas. Medžiaga diagnozės nustatymui gatava. Tačiau, kiek žinau, homo sovieticus bijo tokių diagnozuotojų.

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Tuomet stabteldavo ir pakeldavo akis į namo sieną, kur ant dviejų plytų, maždaug trijų metrų aukštyje, prieš kelis dešimtmečius pusbrolis paliko užrašą: „Kazas, Kažimiežas“. Jis per tą laiką buvo išblukęs, bet vis dar matomas. Kai pusbrolis užrašė ant sienos, Kazimieras pyko ir norėjo, kad kas nors tai ištrintų, troško, kad laikas panaikintų tą užrašą kuo greičiau. Džiaugėsi matydamas jį ir norėjo, kad jis išliktų kuo ilgiau. Jis buvo tarsi inkaras, išmestas ir pasilikęs praeity, priverčiantis virptelėti Kazimiero širdį. (p. 26) 

Nors ir „pošlas“ tas senis, prisiminsiu Kelionį/Kazimierą šviesiai:

Eidamas nusičiurkšti ar gerdamas mineralinį šypsojosi. (p. 89)

Vidinės arklio jėgos

Kadaise parašiau tris straipsnius apie dramos stuktūrą (nuoroda) ir ten taip pat minimas veiksmas, tačiau ne ta prasme, kuria šį terminą vartosiu čia. Apie dramos veiksmą susimąstome, kai jaučiame, jog kūrinyje kažko trūksta. Kai kas teigia, kad tik per veiksmą gali būti atskleistas veikėjo charakteris. Kai kas retkarčiais painioja veiksmą su konfliktu ir įvykiu. Kas yra kas? Pabandysiu apie visus tris parašyti, remdamasi Stuarto Spencerio knyga „The Playwright’s Guidebook“.

Spenceris iškart pareiškė, kad pagrindiniai dramos įrankiai yra veiksmas, konfliktas ir įvykis. Suvokus juos, rašymas eis kaip iš pypkės (na, maždaug). Keista, bet iš pradžių man atrodė, kad jį suprantu kuo puikiausiai, tačiau berašant tuos straipsnius ėmė kirbėti abejonės. Taigi čia labiau gavosi ne tiek nuoseklus konspektas, kiek bandymas suprasti, kas yra

VIDINIS VEIKSMAS

Aristotelis dramą apibrėžė taip: tai yra veiksmo mėgdžiojimas, imitacija. Menininkai dažnai imituoja tai, kas yra gamtoje, fiziniame pasaulyje (bent jau Aristotelio laikais). Tačiau Aristotelis neturėjo omenyje, kad drama yra išorinio, fizinio veiksmo pamėgdžiojimas. Drama jam yra vidinis, fiziologinis poreikis. Judesys iš vidaus į išorę. Tai, ko nori veikėjas.

Taigi drama mėgdžioja nematomą pasaulį, vidinį pasaulį, kurio niekaip kitaip ir nepamatytume, jeigu drama jo neatskleistų. Dramos veiksmas – tai ne veikėjų judėjimas, stumdymasis, šokinėjimas, rėkimas ar dar koks fizinis veiksmas. Tai ne muštynių scenos, ne šuns vaizdavimas, ne maisto gaminimas. Veikėjai gali užsiimti visu tuo labai entuziastingai, tačiau vis tiek nepriartės prie dramos veiksmo.

Tam, kad imtų vykti drama, veikėjai turi turėti norą. Jų viduje turi sujudėti jėga, verčianti juos elgtis vienaip ar kitaip. Vidinis veiksmas yra ne tik tai, ko nori veikėjas. Dar daugiau – tai yra pats norėjimas. Taip, mes kalbame tik apie vidinį veiksmą, kuris iššaukia išorinius veikėjų veiksmus. (Kad būtų aiškiau, vis pridėsiu žodį vidinis.)

Kaip, kokiomis priemonėmis išreiškiamas vidinis veiksmas? Na, vienas akivaizdus pavyzdys yra personažų kalba – tiksli, niuansuota, išduodanti charakterių norus. Tačiau vėlgi – vien tik kalba, tekstas, kalbėjimas, kaip ir tuščias fizinis veiksmas, nėra dramos veiksmas. Kalba, kaip ir fizinis veiksmas, yra vidinį veiksmą atskleidžianti priemonė.

Aktoriai žino tokį pratimą: atspėk, ko nori partneris. Veikia du aktoriai. Vienas iš jų yra sugalvojęs, ko nori. Kitas turi prieiti, įsižiūrėti, atspėti, ko nori pirmasis, ir išpildyti norą taip, kaip suprato. Veikiama be žodžių.

Kartą turėjau parodyti partneriui, ko noriu, ir sugalvojau: noriu, kad mane pabučiuotų. Jis suprato žaibiškai. Vėliau, galvodama apie tai, kas ir kaip įvyko, stebėjausi, kad man fiziškai beveik nieko nereikėjo padaryti tam, kad įvyktų šis veiksmas. Aš atsistojau priešais jį ir žvilgtelėjau į jo lūpas. Jis mane tučtuojau suprato! Akių judesys buvo mano vidinio veiksmo išraiška, kuri susilaukė partnerio reakcijos.

Šio pratimo atmaina yra dar radikalesnė: du aktoriai scenoje tiesiog būna šalia vienas kito, stebi, jaučia vienas kitą (tai visgi fizinis veiksmas, tik labai subtilus). Abu nori vieno: suprasti partnerio siunčiamus signalus, net jeigu jie nevalingi ir labai silpni. „Perskaityti“ partnerį ir reaguoti į tai, ką supratai. Hm, skamba, kaip nelabai apčiuopiamas dalykas, bet prisiekiu, kad iš šito pratimo, kurdama spektaklius, esu gavusi daugiausia naudos – nuostabių pirminių improvizacijų. Mat mažiausias galvos krustelėjimas, žvilgsnis, šypsena sukelia asociacijų griūtį ir veiksmas kyla tarsi pats savaime. Iš to kilo mano pasakymas, kad „duokite man du aktorius ir aš sukursiu sceną“.

Dabar niekas man nebeduoda „gyvų“ aktorių, tai kartais (ypač jei rašant veiksmas stringa) tenka veikėjus įsivaizduoti ir leisti jiems nerti į panašią aferą – liepiu jiems „skaityti“ vienam kitą, ir taip randasi jų tarpusavio santykiai.

Rašytojai (o ypač dramaturgai) praktiškai tuo ir teužsiima: užuolankomis išrašo veikėjų norus. Nes kiekvienas veikėjas turi kažko norėti ir kiekvienas visose scenose turi kažką veikti, antraip jis nereikalingas, jį reikia išbraukti.

Vidinis veiksmas gali būti stiprus, įspūdingas viesulas, bloškiantis veikėją prie kitų veikėjų ir verčiantis juos smaugti ar panašiai. Veiksmas gali būti ir mažas, nes noras, iš kurio jis kyla, gali būti mažas, ne pats svarbiausias kūrinyje. Pastebėjau, kad kai kurie žmonės iškart ieško labai didingų vidinių veiksmų. Nebūtinai jie vien tokie. Kartais norai subtilūs, mažučiai lyg tas bučinys.

Dar yra toks Stanislavskio sistemos terminas: ištisinis veiksmas, reiškiantis veiksmą, kuris yra ašinis, svarbiausias, pagrindinio personažo vidinis veiksmas. Tačiau kūrinys sudarytas iš scenų, ir kiekviena scena turi savo pagrindinius personažus ir jų vidinius veiksmus. Kiekvienas veikėjas turi savo ištisinį veiksmą. Neteisinga būtų kalbėti apie kūrinio ištisinį veiksmą, nes ne pats kūrinys, o jo personažai kažko nori.

Nesunku supainioti veikėjo vidinį veiksmą ir motyvą (skatinamoji priežastis, veiksnys, veikimo pagrindas). Palyginkime: veikėjo veiksmas yra pagirti kitą veikėją / veikėjo motyvas yra pagirti kitą veikėją. Kuo šie du išsireiškimai skiriasi?

Jeigu veiksmas yra tai, ko veikėjas nori, tai motyvas – dėl ko veikėjas to nori. Taigi seka būtų tokia: motyvas > noras > išorinis (fizinis) veiksmas > aplinkos atoveiksmis, kurį iššaukia tas veiksmas.

Pvz.: mergina nori (ir siekia) stiklinės vandens, todėl, kad yra ištroškusi. Tačiau jos motyvai gali būti įvairūs. Galbūt mergina nori stiklinės vandens tam, kad sviestų ją draugei į veidą. Galbūt tam, kad nuneštų ją mirštančiam dagiui. Galbūt tam, kad jos kuo ilgiau negautų ištroškusi draugė (kerštas)… Tas pats veiksmas, skirtingi motyvai.

Arba bičas nori apiplėšti turtingų žmonių butą. Motyvacijų galėtų būti daug, tačiau vienas autorius pasirinko tokią: bičas nori apiplėšti todėl, kad ieško draugų, artumo. (Kitas klausimas, ar tai tikrai geras būdas ieškoti artumo…) Įsivaizduojate, kokia potekstė atsiranda po gana brutaliais veiksmais? (Toks Johno Guare pjesės „Six Degrees of Separation“ protagonisto motyvas.)

Potekstė yra tampriai susijusi su motyvu. Kai veikėjas rodo, jog turi vieną motyvą, tačiau iš tiesų slepia tikrąjį, atsiranda potekstė. Kitaip tariant, veikėjas kalba viena, o daro kita. Dar kitaip tariant, apie veikėjo ketinimus suprantame ne iš jo kalbos – paties teksto – o iš to, kaip jis kalba, ką jis veikia tuo tekstu, kokia tikroji teksto prasmė, ką jis turi omenyje. Tas pats ir su fizinio veiksmo potekste: veikėjas daro fizinį veiksmą tarsi aiškiu (aiškiai rodomu) tikslu, o tačiau tik pačiam veikėjui (kartais nesąmoningai) yra žinomas tikrasis tikslas. Mes, žiūrovai ar skaitytojai, jaučiame neatitikimą, nedarnumą (iš to kyla intriga).

Skamba painokai, bet gal padės pavyzdys: moteris pro langą mato, kaip jos sūnus nuo sniego kalniuko čiuožia žemyn galva, ir atidariusi langą šaukia: „Tuojau pat pareik mano – aš tave užmušiu!“ Tikroji potekstė yra: nedaryk to, kas yra pavojinga. Moters žodžiai grasina, nes ji nori apsaugoti vaiką nuo traumos. Potekstėje nėra neapykantos, kuri akivaizdi tekste. Iš tiesų moteris yra išsigandusi. Ji ne puola, bet stabdo. Teksto ir potekstės neatitikimas labiausiai ir žavi, atrodo tikras, gyvas, atpažįstamas. Kitaip būtų, jei moteris sušuktų: „Tučtuojau nustok taip elgtis, nes aš bijau, kad susižeisi!“

Potekstė yra slepiama tekstu (arba fiziniu veiksmu), lygiai taip pat, kaip dažniausia slepiamas ir tikrasis motyvas. Tie dalykai arba laukia, kol bus atrasti, arba kuria gilesnių prasmių sluoksnius, kurie atveria paviršiuje (akivaizdžiai) vykstančių dalykų reikšmę.

Sykį man su kitu aktorium teko rolėmis skaityti vieno dramaturgo eskizą, kur, kaip mums pasirodė, nebuvo jokio vidinio veiksmo. Tušti dviejų veikėjų plepalai. Užkulisiuose sutarėme, kad vaidinsime paslaptį, kurios nėra, ir perskaitėme dialogą kaip kokie du viešai susitikę šnipai. Žiūrovams, kaip sužinojome per aptarimą, susidarė įspūdis, jog pjesė turi „kažką tokio“, emocinį užtaisą, ir ją verta toliau vystyti. Mes su kolega susimirksėjome ir tyliai jautėmės didingi aktoriai. Kad jūs žinotumėt, kaip aktoriai nemėgsta scenoje nieko neveikti… Mes tiesiog gelbėjomės, kaip galėjom.

Autoriau, geriau prasmes ir potekstes tekste įguldyti pačiam, o ne tikėtis, kad už tave tai padarys kitas! Varguoliai yra tie, kurie tikisi, kad žiūrovas ar skaitytojas pats susipras, kas vyksta su veikėjais ir apie ką kūrinys. (Nebent tokia baisi koncepcija…)

Kaip rašyti taip, kad atsirastų veiksmas, motyvacija ir potekstės? Kaip visada, rašant pirmąjį eskizą, geriau apie tai negalvoti, o pasikliauti intuicija. Būna, kad pats autorius iki pat pirmojo eskizo pabaigos nuoširdžiai nežino, apie ką jo kūrinys ir kodėl jo veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Tad nuostabu ir reikia tik džiaugtis, jeigu rašymas vis tiek juda pirmyn. Tokiu atveju telieka sekti veikėjų gyvenimus, klausytis ir užrašinėti tai, ką jie kalba (vaizduotėje, žinoma).

Tačiau jei vėliau šalta galva perskaičius susidaro įspūdis, jog vidinio veiksmo nėra, niekas nejuda, tai galima imtis įvairiausių techninių priemonių. Pvz.: sudaryti personažo veiksmų sluoksniavimą (akivaizdus noras > paslėptas noras > dar giliau paslėptas noras > pačiam personažui nežinomas noras…). Arba išvardinti visus į galvą atėjusius motyvus, dėl kurių personažas gali veikti būtent taip, o ne kitaip. Išsirinkti vieną iš jų ir perrašyti viską iš naujo. Pažiūrėti, ar tinka. Jei ne – ieškoti toliau…

Gali būti, kad taip „techniškai išieškoti“ norai gali būti labiau sensacingi ir todėl dirbtini – vagystė, žmogžudystė, seksualinis išnaudojimas… Subtilesni, ne tokie iššaukiantys motyvai dažnai atrandami intuityviai (kaip pvz.: vogti, nes ieškai artumo).

Veikėjo noras, poreikis, veiksmo tikslas, priežastis, motyvas, potekstė – štai dalykai, kurių ieškome pirmajame savo eskize ir kuriuos bandysime įkurdinti antrajame.

(bus daugiau)

Paskolinti žodžiai

Ištisas skyrius iš dr. Petro Joniko knygos „Lietuvių kalbos istorija“ (yra netikslių ženklų, skliaustuose rašau nepilnas išnašas):

Lietuviškieji bei baltiškieji skoliniai kitose kalbose

Lietuviai ne tik skolinosi žodžių bei lyčių iš kitų kalbų, bet savo ruožtu ir patys kitiems, savo kaimynams, yra jų skolinę.

1. Žiloje senovėje – apie 1000 m. prieš Kristų ir dar kelis amžius po Kristaus – baltai, taigi ir lietuvių protėviai, buvo suomių tautų kaimynai (suomių tautų grupei priklauso suomiai, estai, lybiai, vepsiai, votiakai ir kt.). Šiandien tik latviai tesusiduria su suomių giminės estų tauta. Anais laikais baltų ir suomių tautų santykių būta gana glaudžių, kai kur net sąmišriai gyventa.

Šita kaimynystė suomiams atsiliepė gana gausiais baltų skoliniais. V. Thomsenas jų priskaičiavo apie 250. Seniausieji jų skolinti apie 1000 m. pr. Kr., vadinasi, baltų prokalbės metu, kai lietuvių kalba dar nebuvo nuo jos atsiskyrusi. Taigi tokie skoliniai gali būti laikomi tiek lietuviškais, tiek apskritai baltiškais.

Skolintieji žodžiai liečia įvairias gyvenimo sritis (žemės ūkį, trobesius, namų gynulius, žuvis ir kt.). Jie kartu rodo ir baltų kultūrinę įtaką suomių kiltims. Štai keli pavyzdžiai: suom. pirtti (liet. pirtis, lat. pirts), s. ruhis, est. rukis, ruis, veps. rugis, (liet. rugys), est. vagu, vago (:vaga), suom. kirves (:kirvis), est. semen (:sėmenys), karelų, est. oinas (:avinas), suom. porsas (:paršas), suom., karel., vep. paimen (:piemuo, plg. piemenį), suom. ankerias, est. angerias (:ungurys), suom. heimo (:šeima), est. tagijas (:dagys) ir kt.

Baltiškieji bei lietuviškieji skoliniai suomių kalbose, be kitko, padeda nušviesti ir kai kurias žilosios senovės mūsų kalbos lytis. Pvz. toks estų tagijas, kuris yra kilęs iš *dagijas, rodo, kad estų protėviai bus skolinęsi tą žodį tada, kai lietuvių protėviai tebetarė dar lytį *dagijs (iškritus a iš –jas), pavirto lytimi dagys (tarmėse ir dagis). Šis senas skolinys rodo, kad dalis dabartinių mūsų kalbos daiktavardžių su galūne –ys (iš jos ir –is) yra kilę iš lyčių su galūne *-ijas. Pvz. senovėje tarta ne gaidys, bet *gaidijas, nes žodis, bet *žadijas ir t. t.

Iš tų skolinių mes kai ką galime patirti ir apie pirmykštę mūsų kultūrą. Pvz. iš lietuvių bei latvių protėvių suomių pasiskolintoji pirtti „gyvenamoji dūminė troba (be kamino)“ rodo, kad skolinimosi metu dabartinė pirtis yra dar buvusi dūminė, su krosnimi troba, kurioje buvo ne tik periamasi, bet ir gyvenama. Taip pat suomių taivs (karelų taivaš, estų taevas, taivas…) „dangus“ rodo, kad dabartinio sukrikščioninto Dievo „Gott“ vietoje anais laikais dar tebūta nesuasmenėjusio „dangaus“.

2. Lietuvių kalbos skolinių, nors ir nedaug, yra ir kitose kalbose. Gana daug jų Lietuvos lenkų tarmėje (rytinėje Lietuvoje ir kt.), nes ja kalba daugelis sulenkėjusių lietuvių. Bet ir šiaip lenkų kalboje randame kiek lietuviškų žodžių (pvz. więcierz iš liet. venteris, kumpie iš liet. kumpis ir kt.). Taip pat lietuviškų skolinių yra rytinių kaimynų gudų (iš dalies ir rusų) kalboje, jau nekalbant vėl apie gausius lituanizmus kalboje rytinės Lietuvos (Vilniaus krašto) gyventojų gudų, kurių tarpe yra nemaža ir sugudėjusių lietuvių. Pvz. wiencer (tap pat ir rusų venter‘ bei viater‘) skolintas iš liet. venteris, kouš – iš liet. kaušas; toliau gud. eunia – iš liet. javinė, euja – iš jauja, nouda – iš nauda, bonda – „kepta duona, užtarnautas lauko gabalas“ – iš banda ir kt.

Lietuvių kalbos įtaka taip pat yra atsiliepusi Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių vokiečių tarmėje. Ir čia randame nemaža lietuviškų skolinių. (Be skolinių, lietuvių kalba čia yra paveikusi vokiečių tarmės fonetiką. Vokiečių kalbininkai pažymi lietuvių artikuliacijos ir akcento įtaką.)

Lietuvių kalbos skoliniai yra ir latvių, ypač pasienio, kalboje; taip pat, žinoma, randame latvybių (leticizmų) lietuvių kalboje.