Eco-logiškas įkvėpimas

Ištrauka iš Umberto Eco knygos „Jaunojo romanisto išpažintys“ (versta iš „Confessions of a Young Novelist“, 2011, Harvard University Press). Skyrelis „Kaip rašyti“:

Kai interviu manęs klausia: „Kaip rašėte tuos romanus?“ — paprastai tučtuojau nutraukiu klausinėjimą ir atsakau: „Iš kairės į dešinę.“ Suprantu, kad tai nėra patenkinantis atsakymas, ir kad Arabų šalyse ar Izraelyje šitai gali sukelti nesusipratimų. Dabar turiu laiko smulkesniam atsakymui.

Rašydamas savo pirmąjį romaną sužinojau keletą dalykų. Pirma, kad „įkvėpimas“ yra negeras žodis, kurį nepatikimi autoriai vartoja tam, kad pasirodytų autoritetingi. Kaip toje senoje patarlėje, genijus yra dešimt procentų įkvėpimo ir devyniasdešimt procentų prakaito. Sakoma, kad prancūzų poetas Lamartine’as mėgdavo pasakoti, kokiose aplinkybėse parašė vieną geriausių savo eilėraščių: jis teigė, jog vieną naktį beklajojant po miškus jį aplankė ūmus nušvitimas ir tas eilėraštis gimė iškart susiformavęs. Po mirties jo studijoje buvo aptikta įpūdingą šūsnis to eilėraščio variantų — metų metus jį rašė ir perrašinėjo.

Pirmieji kritikai „Rožės vardo“ apžvalgose rašė, kad romanas buvo sukurtas įkvėptoje nušvitimo būsenoje, bet dėl jo konceptualių ir lingvistinių sunkumų yra skirtas tik keliems laimingiesiems. Kai knyga tapo stulbinančiai sėkminga — buvo parduota milijonų tiražu — tie patys kritikai parašė, kad tokio populiaraus ir pramoginio bestselerio sukūrimui autorius, be abejonės, turėjo mechaniškai naudotis slaptu receptu. Vėliau jie teigė, kad knygos sėkmės priežastis buvo kompiuterinė programa — pamiršdami, jog pirmasis personalinis kompiuteris su taikomąja rašymo programa pasirodė tik 1980-ųjų pradžioje, kai mano romanas jau buvo išleistas. Bet kas pasidomėjęs gali sužinoti, kad 1978-1979 m. net Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistavo tik pigūs maži kompiuteriai, kuriuos gamino „Tandy“, tinkami nebent laiškų rašymui.

Kiek vėliau, truputį įpykęs dėl tų kaltinimų, suformulavau tikrą receptą, kaip kompiuteriu pagaminti bestselerį:

Visų pirma, akivaizdu, reikia kompiuterio, kuris yra protinga mašina, galvojanti už jus. Daugeliui žmonių tai būtų nepamainoma pagalba. Jums reikia tik kelių eilučių programos; net vaikas tai sugebėtų. Tada reikia įvesti į kompiuterį maždaug šimtą romanų, mokslinių darbų, Bibliją, Koraną ir pluoštą telefono knygų (labai praverčia veikėjų vardams). Tarkim, maždaug apie 120 000 puslapių. Po to, naudodami kitą programą, įvedate atsitiktinę atranką; kitaip tariant, sumaišote tuos tekstus tarpusavyje, įvesdami pataisas — pavyzdžiui, išimdami raidę e — tam, kad gautųsi ne tik romanas, bet ir Pereco stiliaus lipograma. Tuomet spaudžiate „Spausdinti“ ir, kadangi išėmėte visas raides e, bus likę kažkur mažiau negu 120 000 puslapių. Po to, kai perskaitysite juos įdėmiai keletą kartų, pasibraukdami svarbiausias pastraipas, meskite į ugnį ir sudeginkite. Tada paprasčiausiai atsisėskite po medžiu su anglies gabalėliu ir geros kokybės popieriumi po ranka ir, leisdami savo mintims klajoti, parašykite dvi eilutes — pavyzdžiui: „Mėnulis aukštai danguje / Miškas šlama.“ Galbūt tai, kas pradžioje išnirs, bus veikiau ne romanas, o japoniškas haiku. Kaip ten bebūtų, svarbiausias dalykas yra pradėti.

Kalbant apie lėtai ateinantį įkvėpimą, „Rožės vardą“ parašiau tik per dvejus metus dėl paprastos priežasties — nereikėjo rinkti medžiagos apie Viduramžius. Kaip minėjau, mano daktaro disertacija buvo apie viduramžių estetiką, ir vėliau atsidėjau tolimesnėms Viduramžių studijoms. Daug metų lankiau romėniškuosius vienuolynus, gotikines katedras ir t. t. Nusprendęs rašyti romaną tarsi atidariau didelę spintą, į kurią dešimtmečiais kroviau dokumentus apie Viduramžius. Visa medžiaga buvo man po nosimi, tereikėjo atrinkti tai, kas naudinga. Vėlesnių mano romanų situacija buvo kitokia (nors pasirinkau temas todėl, kad su jomis jau buvau šiek tiek susipažinęs). Todėl kitų romanų rašymas užtruko ilgiau — aštuoneri metai „Fuko švytuoklei“, po šešerius „Vakarykštės dienos salai“ ir „Baudolinui“. Tik ketverius metus dirbau ties romanu „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, nes jame rašiau apie savo vaikystės skaitinius 1930 ir 1940 m., tad galėjau panaudoti daug senos medžiagos, sukauptos namuose, — komiksus, muzikos įrašus, žurnalus ir laikraščius — trumpai tariant, visą savo atminimų, nostalgijos ir niekučių kolekciją.

(vert. S. B.)

Žadintuvas: kaip rašyti anksti?

Debesylos bloge perskaičiau apie tai, kad sunku suderinti rašymo rutiną. Autorius rašo: „Aš šitaip negaliu. Šiuo metu yra pusė ketvirtos nakties, o aš nesu parašęs nė žodžio į šiandienos žodžių normą. Nė žodžio. Visą dieną aš atidėliojau, laukiau, tingėjau, nors ir žinojau, kad reikia tai padaryti. Vis tiek nedariau. O dabar, štai, kankinuosi.“ Geras klausimas: kaip ir kada rasti laiko rašymui ir juo naudotis?

Vakarais rašyti būtų patogiau, nes nereiktų keltis anksti. Bet kas darosi? Nuo pat ryto galvoji apie rašymą, bet vis atidėlioji, vis atsiranda kitų darbų ar šiaip niekniekių, kurie atima laiką. Atidėlioji, nes esi įpratęs tai daryti nuo pat mokyklos laikų. Bent jau aš taip darydavau: visi rašinėliai būdavo rašomi po dešimtos vakaro. Spėti turėdavau iki vidurnakčio. Ir spėdavau! Su rašomaisiais darbais akademijoje irgi tas pats: atidėliodavau iki dienos prieš atsiskaitymus, o tada jau spyruoklė viduje susiverždavo tiek, kad spriegdavo (iš nevilties), ir tekstas, rodos, pats pasirašydavo. Argi ne džiaugsmas, kai taip?

Bet tarkim žmogus nori būti rašytoju. Rašytojai, kaip žinia, turi rašyti daug. Rašyti kasdien. Galbūt, kaip Debesylos atveju, taip yra nusistatyta: planai, tikslai, dienos kvota… Kodėl nesirašo tada, kai esi laisvas, bet dar yra laiko iki deadline’o?

Tingulys (proto, be abejo). Išsisukinėjimai (prieš patį save, be abejo). Nežinojimas, o ką gi rašyti? (Tai yra melas – juk nuolat ką nors galvojame, vadinasi, tas mintis galime užrašyti. Todėl siūlyčiau grįžti į pirmąjį ir antrąjį punktą: tingulys ir išsisukinėjimai.) Baimė rašyti… Šitai jau rimta ir visai nejuokinga. Minčių yra, galbūt ir tingulys ne didžiausia bėda, bet norime parašyti ne šiaip kokią nesąmonę, o rišlų, patrauklų, puikų tekstą… Gera žinia: baimę galima nugalėti. Bet šis straipsnis ne apie tai.

Apie rutiną. Debesyla prisipažįsta, kad vakarais ir naktimis rašyti būtų smagiausia, tačiau tuo metu jau nebebūna jėgų „net galvoti“ (vadinas, rašyti). Lieka rytai. Tad kaip išmokyti save atsikelti anksti, kai visas pasaulis dar miega? Kaip įprasti rašyti anksti?

Visą gyvenimą, na, maždaug iki trisdešimt penkerių, eidavau miegoti apie vienuoliktą, dvyliktą, pirmą nakties. Keldavausi, jei tik įmanoma, kuo vėliau. Ne anksčiau aštuntos ryto. Kai eidavau į darbą, jausdavausi nuolat pervargusi, nes keltis reikėdavo anksti, o gulti nueidavau per vėlai. Nežinau, kiek būčiau tempusi šitaip – organizmas rodė išsekimo ženklus. Bet daugelis žmonių neišsimiega visą gyvenimą – darbai, vaikai, rūpesčiai – taip jau yra. Kai kas net ir tokią tirštą rutiną išgyvendamas randa laiko rašyti. Man pasisekė, kad galėjau visą paros laiką skirti rašymui. Bet ar sugebėjau tuo iškart pasinaudoti? Jokiu būdu. Ne.

Vis tiek eidavau vėlai miegoti, tik dabar jau galėdavau ir keltis vėlai. Persimiegodavau. Jaučiausi pavargusi. Galvoje minčių nebuvo daug. Užeidavo depresijos priepuoliai. Nežinojau, nuo ko pradėti rašyti…. Čia ir vėl kita tema. Laikykimės klausimo apie rutiną.

Šiandien man įprastas laikas keltis yra šešta ryto. Laikas atsisuko ne todėl, kad pradėjau gultis anksčiau, bet todėl, kad visų pirma pradėjau keltis anksčiau. Žinoma, pirmą savaitę rytais norėjosi miego ir buvo sunku rašyti. Aš ir nesistengiau – pradėjau nuo rytinio skaitymo. Nes visų pirma reikia išmokyti organizmą keltis anksti ir pavargti per dieną taip, kad vakare norėsis miego jau devintą.

Tada kitas dalykas: nuo šešių vakaro reikia pradėti ramintis, ruoštis poilsiui. Skaityti lengvesnes knygas (ne mokslinę lektūrą), žiūrėti filmus ar televiziją, išgerti arbatos ar taurę vyno, kuo mažiau jaudintis, jeigu įmanoma. Nes ryte laukia darbas.

Jei vakarais išeinate į barus ar diskotekas, viskas gerai, galbūt jums per anksti dirbti rašytojo darbą. Rimtai. Kam dėl to jaudintis? Vadinasi, dabar laikas išgyventi dalykus, apie kuriuos vėliau rašysite. Ir visuomet tokiais gyvenimo tarpsniais galima (ir net būtina) rašyti dienoraštį – vėliau pravers. Dienoraščio rašymui nereikia didelių valios pastangų – tiesiog išsiliejate bet kuriuo paros metu, bet kaip. Tai yra privatus tekstas, skirtas tik jūsų akims. Štai dienoraštį galima ir rašyti tais rytais, kai dar nesi toks labai darbingas, kai dar tik ugdai valią.

Po savaitės kitos keltis ryte tampa normalu, patogu, miela. Keltis anksti padėjo ir vyro rutina: jis privalo eiti į darbą, o man patogu pasinaudoti jo valingumu. Padėjo katinas: gyvūnai mėgsta keltis švintant ir mėgsta žadinti šeimininkus, nes tuomet anksčiau gaus pusryčių. Draugai kraipo galvą, girdėdami, kaip taip nusileidžiu tam lepūnėliui, o aš džiaugiuosi, kad galiu jam tarnauti: nes man yra lengviau keltis anksti ir rašyti. Tai yra mano prioritetas!

Tai nereiškia, kad esu geležinės valios ir kad mano rutina nėra pavojuje. Štai per šventes, keletą naktų praūžus iki vidurnakčio, tapo ir vėl sunku keltis šeštą. Teko pamažu atstatyti dienotvarkę. Bet kai rytais dirbi protinį darbą daugiau nei metus ar dvejus, atsistatyti tampa lengva.

Kažkur skaičiau apie mokslinį tyrimą: iš tiesų žmonių skirstymas į „vyturius“ ir „pelėdas“ yra tik miegalių tinginių pasiteisinimas. Kiekvienas gali keltis tada, kada apsisprendžia keltis. Ir paroje yra tiek valandų, kiek į ją įdedi. Bet tam reikia valios pastangų.

Kita vertus, ne visiems gal rytais švari galva ir geriausias laikas rašyti. Rytais geriau veikia protas, vakarais geriau veikia emocijos. Gal būtent karštų emocijų reikia jūsų kūrybai? Tai sužinome tik išbandę. O išbandymas užsiskaito tik tada, jei anksti keliesi, na, bent tris mėnesius.

Taigi patarimai būtų tokie:

• išvakarėse ramintis ir ruoštis darbingam rytui;
• keltis su žadintuvu (laikrodžiu arba kito padaro valia);
• pradėti nuo rytinio skaitymo, dienoraščio rašymo;
• rašymui skirti tik dvi valandas: pvz. nuo šešių iki aštuonių;
• pradžioje nusistatyti, kad tai tik trijų mėnesių bandymo laikotarpis;
• kai žmonės stebėsis, kodėl eini taip anksti miegoti, atsakyti: rytais rašau.

Tobulų eskizų dirbtuvės

Pagal Gombrowiczių

Įeik į sapno sferą.

Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė <…> ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti <…> Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

(Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

Pagal Bernotaitę 

Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

3. Laikas rinkti medžiagą.

Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.