Pagal apibrėžimą grafomanas yra žmogus, kuris apsėstas rašymo ir rašo paklodes nerišlių tekstų, kartais subrukdamas žodžius ir eilutes viena ant kitos. Grafomanija – psichinė liga. Bet lietuvių aplinkoje, kaip visi žinome, grafomanija turi ir kitą reikšmę: nekokybišką rašymą.
Mano tinklaraštis drįsta vadintis grafomanija ir žaisti su literatų baime, pajudinti įsisenėjusį stereotipą, kad tas, kuris nerašo gerai, niekada nerašys geriau, nes jam neduota. Mano hipotezė: duota, neduota – nesuprasi, kol gerai nepasistengsi. Talentą galima turėti, bet nežinoti, kad jį turi. Talentą reikia atverti sau ir kitiems. Reikia mokytis rašyti, reikia daug dirbti, skaityti, rašyti, o tada būtinai pasiseks, jei ne tapti žymiu rašytoju, tai bent jau rašyti geriau.
Bet štai skaitydama man siunčiamus pradedančiųjų tekstus, vis dažniau noriu atsakyti ne kritika, o raginimu: rašykit daugiau, jūs tiesiog per mažai rašote!
Kaip keista, ar ne? Grafomanai rašo per mažai. Siunčia man penkis puslapius ir jau svajoja apie publikaciją spaudoje. Siunčia trisdešimt puslapių ir jau tiki, kad tai romanas. Nieko baisaus, kad pradedantieji nežino vidutinės kūrinio apimties Worde ir nežino, kur rasti informaciją apie apimtį, – tiesiog patariu, kur tai sužinoti. Bet kitas, vertingesnis patarimas, manau, toks: reikia parašyti daug daugiau tam, kad galėtum atsirinkti keletą kūrinių publikacijai. O romanas tikrai neturėtų būti tie pirmieji trys šimtai puslapių, kuriuos gyvenime parašei. Prieš juos turėtų būti, na, bent tūkstantis.
Pateiksiu savo pavyzdį. Mano pirmoji knyga – novelių rinkinys „Gaisras“ (išleistas 2010 m.) – sudaryta iš dešimties novelių. Jas atrinkau iš maždaug trisdešimties. Be to, tuo metu jau buvau parašiusi dvi apysakas (nebaigtos, nepublikuotos) ir stalčiuje turėjau nebaigtą romaną (pusę pirmojo eskizo, apie 150 psl.). Taip pat buvau prirašiusi nemažai esė ir nuo devintos klasės rašiau dienoraštį, kuris nuo 2007 m. tapo daug tirštesnis, t. y. rašiau jei ne kasdien, tai kelis kartus per savaitę tikrai. O nuo 2008 m. rašiau „Grafomaniją“ – po kelis įrašus per savaitę. Nepaminėjau eilėraščių – juos rašau irgi nuo paauglystės. Tai iš viso šito, kaip vienas grybas iš didelės tankios grybienos, išdygo pirmoji mano knyga. Visai nestora, mažytė, sakytum. Vienas žmogus net nustebo pamatęs jos apimtį: pagal tai, kaip kalbi apie savo kūrybą ir, atrodo, rašai tikrai daug, ši knyga atrodo per maža… Bet tokia tat yra darbų apimtis. Jei norite, rafinerija. Iš didelių paklodžių teksto išsunki šimtą dvidešimt puslapių gero dalyko.
Panašiai dirba fotografai. Turiu omeny profesionalus. Jie išpleškina daug juostelių, o jeigu skaitmeniniu aparatu – tūkstančius kadrų padaro. Paskui daug valandų sėdi ir atrinkinėja. Kuria parodos ar albumo koncepciją. Mąsto. Atranda. Pamato. Tik tuomet dalinasi – ir tik tuomet pamatome mes, žiūrovai. Pamatome, atrandame, susimąstome.
Pernai, grįždami iš kelionės po Europą, apsistojome pas vienus žmones Dzūkijoje. Šeimininkui neiškart prisistačiau rašytoja, bet jis iškart paklausė, ar dažnai rašau. Atsakiau, kad rašau kasdien. Jis man pirštu pamojavo: „Ne ne, kasdien rašytojai nerašo… Taigi reik įkvėpimo, o kasdien neateina…“ Suprask, išsidaviau, kad nesu tikra rašytoja: rašau kasdien, be įkvėpimo, kaip gi taip! Bet juokas tas, kad net kelionės metu rašiau kasdien. Būtent kelionių metu stengiuosi iš pat ryto atsikėlusi, gerdama kavą, glaustai aprašyti, kas vyko išvakarėse, antraip negalėsiu nurimti: viską galvoje nešiosiuosi, stendamasi nepamiršti smagiausių ir keisčiausių nuotykių. Vos tik užrašau – galva išsivalo, ir aš pasiruošusi naujiems patyrimams.
Taip ir su dienoraščiu: tai nuolatinė dvasinė ir psichinė higiena. Rašau taip, kaip dantis valau. Rašau taip, kaip kvėpuoju. Turi būti nuolatinis judesys, nuolatinė praktika, nuolatinės mintys ir jų klausymasis.
Ir taip norom nenorom, pastebimai nepastebimai, parašau šimtus, tūkstančių puslapių teksto. Kadangi nesu grafomanė – psichinės ligos neturiu – tai neperšu savo tekstų niekam. Ir eilučių nesubruku. Atvirkščiai – stengiuosi būti aiškiai suprantama. Atrinkinėju. Užsiimu savikritika. Na, ir savigrauža šiek tiek: nes atrodo, kad vis per mažai rašau…
GRAFOMANIJA 