Niekada man (knygų) nebus per daug

Kartais iš lietuvių vis išgirstu keistą nusistebėjimą: kiek daug knygynuose knygų! Šitiek daug, sunku išsirinkti, dabar visi rašo! Ypač padaugėjo tų knygų šiais laikais, nes seniau tai… O kas buvo seniau? Kai kas nuklysta į nostalgiškus prisiminimus apie eiles prie deficitinių leidinių. Na, aš irgi esu dėkinga savo mamai už tai, kad, pamačiusi eilę prie knygyno, ji stodavo, laukdavo ir nusipirkdavo tai, ką duodą, ką „išmetė“ – gal tėvas skaitys, gal Sandra. Tarp tų knygų buvo visai gerų. Buvo iš šlamšto. Ar tikrai visi perskaitydavo tai, ką nusipirkdavo? Nebūtinai. Bet tų laikų ir to knygų bado nesiilgiu. Nes tai buvo nepriteklius visomis prasmėmis – kultūrine prasme taip pat. Tik tie, kas gimė kalėjime, nežinojo, ko jiems trūko.

Vienas žmogus, neseniai atvykęs į Australiją iš Lietuvos, man net bandė sakyti, kad Australijos knygynuose knygų mažai, ilgisi lietuviškų knygynų, kur įėjęs gali pavartyti, paskaitinėti, išgerti kavos… Čia jau aš visai sutrikau. Bet pakalbėjus paaiškėjo, kad tas žmogus dar neskaito angliškai, todėl įėjus į australišką knygyną, savaime aišku, skaitinių suprantama kalba rasti nepavyksta. Bet išgerti kavos kai kur galima. Tik dar nesu mačiusi, kad kavinės būtų visai toje pačioje knygų salėje įsikūrusios. Bet kavinės netrukdo, o padeda, jeigu jos yra greta, jeigu galima iš knygyno salės įeiti į kavinės salę.

Melburne to paties tinklo (pavyzdžiui, Readings) knygynai šiek tiek skiriasi vienas nuo kito savo meniu. Pavyzdžiui, aš gyvenu rajone, kur yra mažiau menininkų, daugiau turtingų žmonių, zuja daug mokyklinio ir universitetinio amžiaus jaunimo. Dominančių specifinių knygų pavartyti važiuoju į kitus rajonus, kur kita publika. Lygon gatvės Readings yra didesnės poezijos, filosofijos, žurnalų lentynos. St Kildos Readings visada rasi The New York Books Review išleidžiamą knygų seriją.

Beje, pačiuose knygynuose vyksta susitikimai su autoriais, autografų dalijimas. Readings kas ketvirtį leidžia savo nemokamą laikraštuką, kuriame vien knygų apžvalgos, skaitytojų ir knygynų darbuotojų atsiliepimai apie knygų naujienas, interviu su rašytojais. Man labai patinka knygynų darbuotojų įsitraukimas: lentynos apkabinėtos kortelėmis su jų asmeniškais atsiliepimais apie perskaitytas knygas. (Panašiai čia reklamuojamas vynas alkoholio parduotuvėse: kai kurios vyno ir knygų savybės sutampa!)

Jauti, kad patekai į vietą, kur dirba mylintys literatūrą žmonės. Dažnai patys pardavėjai atrodo ne tik kaip pasišventę skaitytojai, bet taip, tarsi ir patys būtų rašytojai. Nežinau, kodėl taip manau, kas išduoda rašytoją. Keisti akiniai? Keistas uždarumas, drovumas, meilus knygos paglostymas, akių žybtelėjimas, kai paduoda pirkėjui knygą? Jeigu paklausi kurio nors pardavėjo apie ieškomą pavadinimą, tave ne tik nuves prie reikiamos lentynos, bet ir pasidalins savo jausmais: „O, šitą ką tik skaičiau, labai puiki, bet dabar nerandu… A, mūsų sistemoje rodo, kad turėjome devynias, bet jau visas išpirko. Nes ta knyga pateko į Stella apdovanojimų sąrašą. Galiu pasakyti, kuriame mūsų tinklo knygyne dar yra…“ Žodžiu, galima maloniai šnektelti, jeigu juntiesi vienišas.

Nors daugumą knygų užsisakinėju internete (siunčiuosi iš Anglijos), bet visgi pastoviai užsuku į knygynus ir perku iš jų. Nes noriu, kad jie neišnyktų. Nuolat tikrinu jų išpardavimo stalelius, ten kartais randu gerų knygų. Neseniai nusipirkau puikią muzikantės Amandos Palmer knygą „The Art of Asking“ ir tik namie pastebėjau lipduką: su autorės autografu!

Kai kurie knygynai yra nepriklausomi – tie labiausiai išnykimo pavojuje, nes neketina prastūminėti „gerai perkamas“ knygas, negali sau leisti išparduoti „prastai perkamas“. Ten tikrai nežiūri į knygą kaip į dešrą. Ten dirba nuostabūs knygų manjakai.

Susipažinau su dviem žmonėmis, kurie turėjo tokį nepriklausomą knygyną kelias dešimtis metų, bet dabar jau užsidarė, prarado. Tokie maži knygynai ne tik parduoda rinktines knygas, reklamuoja autorius, kuriuos myli ir kuriais tiki, tokie knygynai tampa traukos centru ir augina specifinę skaitytojų auditoriją. (Būtent „specifinės auditorijos“ reikia ir mano knygoms, todėl labai rūpinuosi jų egzistavimu.) Tokiuose knygynuose gimsta pažintys, besitęsiančios visą gyvenimą. Pažintys tarp knygų ir pardavėjų, tarp pardavėjų ir pirkėjų, tarp autorių ir skaitytojų, gal net tarp autorių ir autorių. Neretai tokių knygynų darbuotojai patys rašo ir publikuoja nepriklausomose leidyklose. Bet apie tai – kitą kartą.

Stovėjau tarp Lygon gatvės Readings lentynų anądien, glostinėjau žvilgsniu (ir kartais ranka) koketiškai atkištas knygų nugarėles ir galvojau: ne, dar negaliu išvažiuoti iš šitos šalies. Čia tokie puikūs knygynai! Lietuvoje tokių, deja, labai maža. Tiesą sakant, būtent tokio, kuriame dabar stoviu, tikrai nėra. Čia toks platus pasirinkimas. Net pačiame didžiausiame Vilniaus knygyne – kur ten, netgi Litexpo knygų mugėje! – pasaulinių ir net vietinių naujienų mažai, senesnių leidimų nerasi, nes leidyklos publikuoja, džiaugiasi išpardavusios, ieško kitų „perkamiausių prekių“…

Pusė septynių vakaro, šis knygynas pilnas žmonių, jaunų, pagyvenusių, meniškų, nemeniškų… Vidurvasaris, bet knygynas dirba nuo devynių iki devynių ir bus toks pilnas iki pat darbo dienos pabaigos. Baisiai smagu matyti, kas darosi per kalėdinę karštinę ar prieš Tėvo, Motinos dienos šventes, kai žmonės ieško dovanų. Žinau vieną didelę australų šeimą, kurioje sutarta dovanoti vieni kitiems knygas – paskui visi apsikeičia ir perskaito vieni kitų dovanas.

Žinoma, galėčiau dabar sėdėti prie kompo ir klaidžioti po virtualias knygų lentynas, apžiūrinėti sąrašus. Bet tai nėra tas pats, kas stovėti tarp tikrų lentynų, prie tikrų knygų. Kol kas nepavyko rasti internetiniuose sąrašuose to, ko neieškojau. Mane žavi tai, kad niekada nežinau, ką atrasiu lentynoje, prie ko prisiliesiu, ką atsivertusi perskaitysiu ir užsikabinsiu. Šitas knygas sudėjo į vieną kolekciją ne algoritmas, o dešimtys gyvų žmonių, aistringų skaitytojų – matydama jų pasirinkimus, jaučiuosi bendraujanti su jais. Tikiu, jie tikrai nepasakytų, kad knygų yra per daug.

O dar yra knygų komisai, bet apie juos – irgi kitą kartą.

 

Atgaiva akims: knygų nereklama

Įdomu, kas labiau paskatina vaiką skaityti: tėvų pritarimas ar draudimas? Mano tėvams – ypač motinai – patiko, kad skaitau, nes tuomet neinu į kiemą. Iš čia – vitamino D trūkumas lemiamu laikotarpiu, kai vystosi regėjimas. „Inteligentiškas minusas“ išsivystė devintoje klasėje. Iki šiandienos tokį pat „minusą“ ir tebeturiu, nes knygos, atvirkščiai negu įkalta, knygos akių negadina.

Tėvui nelabai patiko mano skaitymas. Neatrodo, kad jis būtų norėjęs manimi atsikratyti ir išvaryti į kiemą – nors jis būdavo už tai, kad vaikas kuo daugiau būtų gryname ore ir leisdavo nevalgyti pietų, jei abi su seserimi būdavome neišalkusios – bet jam nepatiko mano vėlyvasis skaitymas.

O kaipgi skaitymas be vėlyvojo? Kai prietema, kai sutemos, kai naktis. Vasarą gerai, gali skaityti iki vienuoliktos, iki kol pasigirsta: „Eik miegot, akių negadinus!“ Bet rudeniop, o ypač žiemą, temsta vis anksčiau ir anksčiau. Viduržiemį tektų neskaityti nuo ketvirtos valandos! Pamokas ruošti būdavo leidžiama, bet ne per ilgai. Iki dešimtos. Po dešimtos – komendanto valanda. „Eik miegot, elektros negadinus!“ Panašu, kad mūsų šeimoje viskas buvo tik gadinama, o didžiausi gadintojai – vaikai.

Vis dėlto skaitydavau ir po dešimtos. Ne po antklode su prožektoriumi (nors lyg ir esu bandžiusi). Bandydavau išsiderėti dešimt minučių: „Dar vieną puslapį ir viskas!“ Arba: „Jau tuoj, tuoj!“ Aišku, meluodavau. Nemanau, kad tas, kuris nuo pat vaikystės skaito knygas, suaugęs būtinai tampa rašytoju. Bet panašu, kad toks žmogus mėgsta pramaną, fikciją, išgalvoti pasiteisinimai ir istorijos – jam prie širdies.

Bet gali būti ir blogiau: toks vaikas išauga iš savo tėvų socialinio sluoksnio ir įauga į kitą, aukštesnį, kur jo nepasiveja tėvų neapsiskaitymas ir proto tamsa. Toks vaikas ima suprasti dalykus, apie kuriuos nenutuokia jo tėvai. Tėvai praaugami ir išaugami jau penktoje klasėje. Jie nebeturi ką naujo pasakyti savo vaikui, jis viską jau skaitęs. Jie nebeturi ko išmokyti savo vaiką, jis viską mokosi pats. Tėvams, žinoma, liūdna. Krenta jų autoritetas.

Paskui dar tas mokslo ir darbo santykis: tėvai mano, kad paaugęs vaikas privalo įsidarbinti ir nešti namo pinigus, kol netaps pilnametis, o gal ir ilgiau. Bet ką daro išsilavinęs vaikas? Melžia tėvus – ypač pikta, kai „gadina pinigus“ knygoms, tarsi namie jų nebūtų pakankamai – o paskui dar reikalauja finansinės paramos studijų metais… Nesibaigianti kančia: „Ar tam tave auginom? Eik dirbt.“

Mokslo ant kupros nenešiosi – nes jis nieko nesveria, jis… nematomas! Mokslo juk neparodysi kaimynui ar pavydžiai giminei taip, kaip galėtum parodyti kailinius, importinius batus, naują automobilį, kioskelių tinklą, butą… Man pasisekė, kad esu moteris. Spaudimas dirbti buvo ne toks ir didelis palyginus su spaudimu ištekėti. Bet mano maištas ir pasipriešinimas buvo stipresnis. Be to, sutikau badauti. Na, mirti iš bado nebūčiau norėjusi. Bet badauti tikrai teko sunkmečiu po Nepriklausomybės atgavimo, kuris beveik sutapo su mano asmeninės nepriklausomybės įgyjimu, bet tai jau kita istorija.

Apie knygas galiu pasakyti tik tiek: jos yra kaltos. Tai jos mane išvedė iš tėvų kelio, tėvų tradicijos neskaityti, nežinoti ir negalvoti. Kitas kelias gal ir sunkesnis, bet malonesnis. Sunkesnis dėl to, kad nežinai, kaip juo eiti ir nematei pavyzdžių. Malonesnis, nes eini juo savo noru ir esi laisvas. Tavo patėviais tampa visi pasaulio išminčiai. Tavo įmotėmis tampa visos pasaulio poetės.

Paskutinės žinios iš statistikos departamento manęs nešokiruoja, bet liūdina: visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių. Beveik pusė. Ta kita pusė irgi ne ką geresnė: kai kurie vadina save skaitančiais, nors per metus įveikia vieną ar dvi knygas. Neturi laiko? Nėra ką skaityti? Nedomina niekas? Man regis, nemažai žmonių tiesiog nemoka skaityti. Pažįsta raides, supranta sakinius, bet skaito lėtai ir sunkiai. Neišlavintose smegenyse kova vyksta trumpai: proto tingulys greit nugali proto smalsumą.

Nežinau, kodėl vieni žmonės nuo pat vaikystės nori skaityti, ko kiti – ne. Nemanau, kad raginimai, skatinimai ar reklama gali pakeisti nenorinčiųjų įsitikinimą neskaityti. Gal tiesiog jie yra „protingi“ žmonės, kuriems svarbiau grynas oras, maži elektros mokesčiai ir rankų darbas vietoje protinio. Ką tokiems žmonėms pareklamuoti? Gražius knygų viršelius, kurie gerai atrodys sieninėje spintoje, greta televizoriaus. Tokiems ir kalba tiesiai į širdį savo „intelektinę prekę“ brukančios komercinės leidyklos, kurių Lietuvoje yra dauguma.

O aš žinau, kad mes, tikrieji skaitytojai, perkame knygas ne už gražų viršelį ir ne už prierašus „Naujiena!“ ar „Pasaulinis bestseleris!“ Mes esame įsimylėję skaitymą ir jis mums gyvybiškai svarbus. Skaitome taip, tarsi kurtume savo naratyvą, savo legendą – keliaujame nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, ieškome knygoje draugo. Mes esam laisvi, kai renkamės, su kuria knyga eiti į lovą. Mes esame tylūs ir kurti reklamoms.

(Nuotr. viršuje: man Kalėdos jau prasidėjo – www.bookdepository.com duoda geras nuolaidas, o jei kurią knygą pavėluoja atsiųsti – dar daugiau nuolaidų.)

Pasikalbėjimai su Atwood

Berinkdama medžiagą komentarui apie Margaretos Atwood distopiją „Tarnaitės pasakojimas“, pamaniau, kad norėčiau šį bei tą išversti ir pasidėti atsiminimui, o ir pasidalinti su jumis. Taigi atrinkau keletą ištraukų iš Atwood pasisakymų skirtingais laikais. Senieji jos interviu visgi persvėrė, bet netgi įsivaizduojant, kad rašytojos nuomonė apie kai kuriuos dalykus galėjo pakisti (kaip, tikiuosi, pakito jos darbo pobūdis, juk neberenka teksto mašinėle?!), įdomiausia yra ne tai, kas jos žodžiuose, o tai, kokį atskambį tie žodžiai palieka mumyse, skaitančiuose tuos žodžius. Beje, klausimai ir atsakymai atrinkti iš įvairių interviu vietų, jie ne visada sudėti ta seka, kokia buvo originale. Mano pastabos – laužtiniuose skliaustuose.

* * *

Gibson: Ar romanai yra mažiau asmeniški?

Atwood: Ne, ne, tai mažai ką turi bendro su tuo. Tai daugiau klausimas apie tai, kiek turi vietos. Romane turi daugiau vietos judėjimui ir gali sukurti daug sudėtingesnes – nepasakyčiau „sudėtingesnes“, nes eilėraščiai gali būti labai sudėtingi, bet romane gali kurti didesnę struktūrą.

Gibson: Galbūt niekada taip negalvojate, bet ar jūs galvojate kitaip apie save kaip poetę, negu romanistę, kai dirbate.

Atwood: Kai dirbu, aš išvis apie save negalvoju. Galvoju apie darbą, kurį darau, ir akivaizdu, kad galvoju apie romaną kitaip, negu apie eilėraštį… į tai reikia įdėti daug daugiau sunkaus darbo. Tai toks fizinis triūsas, kokio sukurti eilėraščiui nereikia. Eilėraštį gali parašyti labai greitai, o kai jis baigtas, jau ir esi gavęs viską, visą įmanomą pasitenkinimą ir įsitraukimą į tą dalyką, ir tai įvyko susitelkus vieną trumpą laikotarpį. Atitinkamai su romanu yra, kai sugalvoji idėją arba kai atrandi kelias raktines scenas. Bet problema tuomet, kaip išlaikyti savo susidomėjimą pakankamai ilgai, kad tikrai vis sėstum prie darbo ir jį užbaigtum, o man tai yra sudėtinga, nes nemėgstu dirbti. Padarysiu bet ką, kad tik išsisukčiau, ir tai reiškia, kad norėdama tikrai užbaigti romaną, turiu atsitverti nuo visų trikdžių, nes jei tai pasirinkimo tarp darbo ir trikdžių klausimas, aš visuomet pasirinksiu trikdį.

Gibson: Ar jūs mėgaujatės rašymu?

Atwood: Ar aš mėgaujuosi rašymu? Manau, turėčiau, ar ne, kitaip to nedaryčiau. Nemėgstu fizinio darbo ir nemėgstu pasitelkti tam tikrų valios pastangų tam, kad užtikrinčiau, jog sakiniai yra O.K. ir kad nepakartojau to paties žodžio maždaug devynis kartus tame pačiame puslapyje. Toks daug laiko užimantis darbas yra redagavimas. Mėgaujuosi rašydama pirmą eskizą. Per daug nesimėgauju tvarkymu, nes tai kaip darbas.

Gibson: Koks yra rašytojo vaidmuo? Ar manote, kad jis turi vaidmenį?

Atwood: Nežinau. Esu tikra, kad jis turi daug vaidmenų, bet labai nesutinku su tuo, kai žmonės sako man, koks mano vaidmuo kokioje nors gyvenimo srityje, visiškai ne. Manau, žmonės patys nusistato sau vaidmenis, o mano „kaip rašytojos vaidmuo“ gali būti visai kitoks, negu kieno nors kito. Kas nors kitas gali jausti, kad jo vaidmuo yra parašyti romaną apie tai, kaip Jėzus išgelbės, ir romanas turėtų žmones atversti į tikėjimą, arba kad jis turi parašyti romaną apie tai, kaip nusikratyti amerikiečiais. Aš nematau rašyme tokio pobūdžio užduoties. Manau, jei ruošiesi gelbėti sielas ar gelbėti pasaulį, tai geriau tapti pamokslininku ar politiku, taigi nematau savo vaidmens jokiame asmeniškame santykyje su visuomene. Manau tie, kas taip mato, apgaudinėja save. Knygos negelbėja pasaulio.

Gibson: Ar rašytojas turi kokių pareigų visuomenei?

Atwood: Ar visuomenė turi kokių pareigų rašytojui? Kai visuomenė nuspręs, kad turi pareigą man, kaip rašytojai, imsiu galvoti apie savo pareigą jai. Žinote, manau, jos bendras požiūris į mane, kai tik ėmiausi rašymo, buvo toks, kad aš esu išprotėjusi ar kažkokia nenormali, ir jei visuomenė mane tokia laiko, nematau, kodėl turėčiau jai turėti kokių nors pareigų. Manau, kad toks visuomenės požiūris į bet kurį, kas dar tik pradeda. Bet jei tampi sėkmingas, tada tai, kad tu tuo užsiimti tampa O.K., nes, kaip mes visi žinom, visuomenė skiria daug dėmesio sėkmei. Tačiau tai nėra pagarba rašymui per se, rašymui, kaip teisėtam užsiėmimui; tai pagarba sėkmei, o tai yra kitas reikalas. Tave lygiai taip pat gerbtų, jei būtum sėkmingas senų automobilių perpardavinėtojas.

Gibson: Ar manote, kad tai kanadiečiams būdinga reakcija į rašytojus?

Atwood: Ne, tai amerikietiška. Viskas keičiasi į gera, tačiau visuomet matai dalykus kažkiek iš savo nelengvos jaunystės perspektyvos, o mano atveju ji tikrai buvo sunki. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurių požiūris į tai, ką darau, buvo teigiamas. Visi kiti buvo arba skeptiški, arba negatyvūs.

— „Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos „Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

* * *

Hancock: Kaip nepametate pasakojimo gijos ranka rašytame eskize?

Atwood: Dažniausiai pradedu nuo pradžios ir varau tiesiai iki galo. Tai kaip CBC „Nuo pakrantės iki pakrantės“ [kanadiečių „Coast to Coast“ – TV žinių programa]. Pradedu Niufaundlende, o tada – linksmaisiais kalneliais per visą šalį pagal laiko juostas. Jei dirbu prie romano, parašau ranka gal dvidešimt puslapių. Pradedu surinkinėti tą tekstą spausdinimo mašinėle, kol tuo pačiu metu rašau romaną toliau nuo ten, kur baigiau. Aš visada save pasiveju surinkinėdama, tuo tarpu tęsiu rašymą ranka. Tai man primena, ką parašiau prieš dieną ir leidžia nepamesti gijos. Tačiau kai kuriuos dalykus parašau iškart. Kai gerai jaučiuosi, galiu parašyti dvidešimt puslapių ranka vienu prisėdimu ir surinkti dešimt puslapių mašinėle. Bet žinoma dar yra daug perrašinėjimo.

Hancock: Ar tai nuolatinis kūrimo metodas?

Atwood: Ne visuomet pradedu nuo pradžios ir einu iki galo. Kartais rašau nuosekliai iki tam tikros scenos, kuri ne iš tos vietos. Žinau, kad scena turi būti kur nors prie pabaigos, tačiau vis tiek užrašau ją. Jei tai tapo gan svarbu, noriu užrašyti, kol nepamiršau. Šen bei ten turėsiu mažus plotelius. Tai tarsi žemėlapio spalvinimas. Tai tam tikra tyrinėjimo forma. Eini palei upę. Čia yra „ištirta teritorija“, o čia yra „neištirta teritorija“. Bet jau maždaug žinai, kad turėtum prieiti prie pagodos [budistų šventovės], nors nežinai, kas tarp čia ir ten. Žinai, kad prieisi prie dalykų, apie kuriuos nutuoki. Bet ne visuomet žinai, kaip ten nukakti. //

Hancock: Ar esate griežta savo nebaigtų darbų kritikė?

Atwood: Sakykime taip. Žmonės dažnai manęs klausinėja, kuris iš mano redaktorių yra „tikras redaktorius“. Ar Kanados, ar Amerikos, ar Anglijos? Tiesa yra ta, kad nė vienas iš jų. Iki to laiko, kol jie gauna mano darbą, jis jau paprastai būna perėjęs šešis eskizus. Kažkada buvau „House of Anansi“ [kanadiečių leidykla] redaktorė. Tai mane šio bei to išmokė apie redagavimą. Nors pirmąjį eskizą parašau labai greitai, revizuoju lėtai.

Hancock: Ar ko nors pasimokote iš knygų, kuriomis žavitės?

Atwood: Kažko išmoksti iš visko. Bet ko išmoksti, štai klausimas. Dažnai dvidešimt ar trisdešimt metų nežinai, kad kažko išmokai. Staiga po metų ar dviejų, ar penkerių gali pasirodyti, kad kažko sau labai svarbaus išmokai dar anuomet. Skaitau malonumui, o tokiais momentais išmokstu daugiausiai. Nevalingas mokymasis.

Hancock: Ar diskutuojate apie dar nebaigtus darbus?

Atwood: Beveik niekada. Apie „Tarnaitės pasakojimą“ šiek tiek kalbėjausi su Graemu [tai Atwood vyras, rašytojas Graemas Gibsonas]. Manau, jam pasirodė, kad man važiuoja stogas. Tai ir yra problema, kai kalbi apie nebaigtus darbus. Jie visada pasirodo kažkaip beprotiškiau, negu galėtų būti užbaigus. Jis vis kartodavo: „Su šita knyga pakliūsi į bėdą.“ Tačiau, nežiūrint to, mane skatino.

— interviu „Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos „Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

* * *

Gibson: Ar turite minčių, kodėl tai atsitiko per paskutiniuosius dešimt metų ar septynerius metus? [turima omenyje, kodėl Kanadoje išsivystė romano žanras]

Atwood: Visuomet yra ryšys tarp to, ką žmonės rašo ir ką jie skaito; o tai, ką jie skaito, iš dalies priklauso nuo leidybos pramonės galimybių; turiu omenyje, jeigu tai, ką jie skaito yra vien tik importuoti romanai apie Niujorką ar apie Londoną, Angliją, niekas savo šalyje nepajus, kad gali rašyti „tikrovišką“ knygą, nebent nuvyks į tas vietas, ir netgi tuomet iš tiesų negalės parašyti tikros knygos, nes nebus ten vietinis. Taigi jei savo šalyje neturime leidybos industrijos, turiu omenyje leidžiančios grožinę literatūrą [fiction] apie savo šalį, automatiškai pralaimime, nes neturime auditorijos, neturime modelio. Esi tarsi amputuotasis ir privalai arba išvažiuoti ir rašyti kaip išeivis arba išvažiuoti ir rašyti kaip apsimetėlis, tačiau negali likti ir rašyti tikrų knygų apie tikras vietas, nes tam neturi medžiagos ir tam nėra rinkos [there’s no input for it, and there’s no outlet for it].

— „Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos “Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

* * *

Atwood: Su „realybe“ nėra viskas labai paprasta, vien jau su kalba. Kiek kalba siejasi su realybės kultūrine patirtimi, kiek ji gali būti perduodama? Kiek galima išversti į kitą kalbą ir kiek tai gali būti suprantama? Mane jau yra išvertę į daugiau nei dvidešimt kalbų, iš kurių tik dvi galiu skaitydama daugmaž suprasti. Neįsivaizduoju, kas sakoma kituose vertimuose, ką jie sako žmonėms, kurie skaito juos.

— interviu „Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos „Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

* * *

Klausimas: Ar galėtumėt ką nors patarti pradedantiems rašytojams, kurie nori padaryti karjerą rašydami grožinę literatūrą [fiction]?

Atwood: Ne, nes jie visi yra individai. Taigi norėdamas duoti kokį nors patarimą, turi žinoti, ką konkrečiai kiekvienas rašo. Taigi be labai bendrų dalykų – kaip pavyzdžiui patarimo rašyti kas dieną, atrasti tai, kas tau patinka, tirti rinką – be šitų dalykų labai sunku ką nors jiems patarti, nes nežinai, kokios jų problemos.

Taigi jei jų problemos yra „negaliu rašyti rytais“ – tai vienos rūšies problemos. Jei problema yra „na, aš rašau daug, tačiau nežinau, kaip redaguoti“, tuomet tai kitos rūšies problemos. Jei tai apie tai, „kaip susirasti agentą?“, tai visai kitos rūšies problemos. Jei tai „ar man reikia agento?“, tai visai kitos rūšies problemos. Taigi tikrai negali žinoti, kokia yra jų situacija.

Taigi jei norite paklausti, ar gali žmogus iš to uždirbti pragyvenimui? Atsakymas: gali, daug žmonių uždirba, bet daug ir neuždirba. Taigi tai bus individualu, o patarimų jau yra tiek daug pridalinta, daug jų yra ir „The Writer“ žurnale. Kitas dalykas yra dietos. Gali perskaityti tonų tonas patarimų apie dietas. Bet jeigu iš tikrųjų neseksi patarimais, visas tas skaitymas nepadarys jokio skirtumo.

Klausimas: Taigi rašymas yra daugiausia tiesiog sėdėjimas kėdėje ir —

Atwood: — tai atkaklumas, nemenka dalimi. Tai ne viskas, ko reikia, tačiau jeigu jo neturi, nieko nebus.

— žurnalas „The Writer“, 2012 m. rugsėjo numeris, klausinėjo Gabriel Packard.