Gerumo ženklai

Mane gniuždo apsiniaukęs dangus. Vasara baigėsi, ruduo prasidėjo. Vakar buvo apsiniaukę, šiandien, dar visai neseniai, irgi. Saulė išlindo, va. Bet viduje vis dar tamsu. O ir debesų danguje apstu. Jie tuoj užslinks. Gamtos sužmoginimas? Susitapatinimas su gamtos nuotaika? Kaip tai vadinasi, pamiršau. Visai nesvarbu dangaus spalva. Ir visa tai, ką dabar parašiau – banalybės, ar ne? Kaip kitaip gali būti apsiniaukęs dangus? Kaip švinas? Kaip veltinis? Kaip dulkėta užuolaida? Kaip durų užsklanda? Koks skirtumas? Prietema kažkaip sugebėjo įsismelkti vidun ir likti. Ir man vėl negera. Ne tik dėl to. Gal ir dėl to, kad vėsu namie (ne tik fiziškai), kažkas negerai, vėstame, tolstame. „Ieškau artumo“, – sako jis, dėdamas basą pėdą man ant kelio, kai sėdime vėlai vakare kieme. Irgi ieškau artumo. Kas atsitiko? Kas darosi? Norisi – bet ar galima? – praleisti tai, neaprašyti, kad nieko neatsitiktų. Betgi nieko neatsitiks, jei aprašysiu, jei išsigąsiu legaliai. Man baisu, nes bijau… likti viena? Ne. Man baisu, kad jaučiu vėsumą ir nieko nedarau. Nežinau ką daryti. Ką daryti tokiais atvejais? Ieškau artumo? Gal man dabar toks laikotarpis, pereinamasis, lūžio, nežinau. Ieškau darbo, aš ieškau darbo, kad įsitvirtinčiau šioje aplinkoje, šioje šalyje. Nes jaučiu (bijau), kad grįžusi į Lietuvą sunkiai prisitaikysiu arba žūsiu neprisitaikiusi. Arba negrįšiu ir kapstysiuosi čia, šiaip ne taip, kiek pajėgsiu, būdama žiauriai skolinga visiems. Ne, nebijau likti viena. Kaip filme „Dangus virš Berlyno“: su tavimi aš galiu būti viena. Tai yra turtas. Tas filmas… praėjo kiek metų? Paskaičiuokim, jei anąkart man jį skolino S., tai vadinasi aš su juo dar kalbėjausi. Žiūrėjau viena, žydrajame kambaryje, už lango buvo irgi prietema. Turbūt (galbūt) ankstyvas pavasaris? Vadinasi, buvau išsiskyrusi su L. ir laisvalaikiu draugavau su A. O S. sukosi šalia ir laukė progos pakankinti. Buvo išvadintas tatuiruote. Bet tatuiruotes, kaip dabar žinome, įmanoma ištrinti. Net ne lazeriu – galima plyta. Tik gal skaudžiau. Taigi buvo ankstyvas Berlyno pavasaris, ir cirko akrobatė pasakė, kad laukė savo žmogaus ir sulaukė, ir dabar su juo galės būti viena, bet ne vieniša. Paskui, gegužės mėnesį, sutikau savo būsimą vyrą ir jis pasirodė panašus į Bruno Ganz, tik to filmo aš jau neprisiminiau, tik angelo idėja liko. (Angelo idėja filme pavogdavo iš pieštukinės pieštuko idėją, pakeldavo nuo stalo akmenuko idėją, paspausdavo žmogaus rankos idėją – išeidavo rankos paspaudimo idėja, super.) Tada dar retai rašiau, o kai rašydavau, tai pavykdavo sunkiai ir su nedaug žodžių. Dabar rašau taip, kaip galvoju. Arba galvoju taip, kaip rašau. Arba rašydama galvoju. O parašiusi – sugebu pamiršti, paleisti. Rašymo idėja. Tada, žiūrėdama į dangų virš Berlyno, verkiau. Kiek metų praėjo nuo to verkimo? Gal ketveri. Radau tą filmą vakar netikėtai video nuomos punkte. Ne, ne radau netikėtai, o prisiminiau netikėtai, pamačiusi režisieriaus (Wim Wenders) pavardę. Tada kelias minutes bandžiau prisiminti anglišką fimo pavadinimą („Wings of Desire“), tada radau filmą. Šiandien ryte žiūrėjau, ką tik. Ir vėl verkiau, žiūrėdama į dangų virš Berlyno. Kaip įdomu, man rodos, verkiu tose pačiose vietose. Verkiu, kai angelas Ganz (vėliau suvaidinęs Hitlerį) susižvalgo su vaikais, nes vaikai jį mato, tik vaikai. Verkiu, kai Peteris Falkas, vaidinantis save, kalba angelui Ganzui, nematydamas jo, o vėliau ištiesia jam ranką ir pasako: companiero. Verkiu, kai angelas Ganzas virsta žmogumi ir palaižęs savo kraują sako: „Dabar pradedu suprasti, tai raudona“. Verkiu, kai jis susiranda Peterį Falką ir sušunka jam per tvorą: „Ei, companiero!“ Ir Falkas iš karto prieina, atpažįsta, sako: „Tikėjausi, kad tu daug aukštesnis.“ Ir prisipažįsta, kad jis irgi – buvęs angelas. Nieko čia tokio, kad verktum, viskas taip paprasta, bet verkiu ir vėl tose pačiose vietose. Ir po visko esu sukrėsta, nenoriu eiti iš namų, o šviečia saulė, nors vėjuota. Ruošiausi nuvažiuoti į tokią parodą (Swoon, grafitistės), bet nevažiuosiu. Dabar jau vidinis drebulys šiek tiek praėjo. Nežinau, kas man yra. Verkiu todėl, kad atpažįstu gerumo ženklus žmonėse, kad jie (gerumo ženklai) parodyti įtikinamai. Kaip tame tailandiečių filme „Uncle Boonmee…“, kuriame įtikinamai rodė iracionalius dalykus, todėl jie atrodė realūs, kaip ir būna gyvenime – mes žinome, kad yra iracionalių dalykų, kad ir kaip stengiamės tai pamiršti, neigti, bandyti juos paaiškinti – jie tiesiog yra ir viskas. O danguje virš Berlyno neskraido angelai, ne, tai visai ne religinis filmas. Tie angelai tai gerumo ženklai žmonėse. Gerumo ženklai, liudijantys apie tikrąjį blogį, kuris irgi egzistuoja, šalia gerumo ženklų, žmonėse. Tačiau gerumo ženklais mes ginamės ir išgyvename, šildome vieni kitus kaip paukščiai. Tai sentimentalu? Tai religinga? Tai stebuklinga, antgamtiška, antžmogiška? Ar humanizmas nėra fantastika? Žiūrėdama fantastinį filmą aš verkiu ir nesugebu to racionaliai paaiškinti. Turbūt tai tikra. Tik tiek ir suprantu. (Scenarijaus bendraautorius rašytojas Peteris Handke – reikia patikrinti jo dosjė.)

(mano istorijos kartojasi: iš dienoraščių 2011 m.)

Smulkūs nutikimai karo muziejuje

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus. Senjorų grupė iš Panevėžio užsisakė gidą. Toks keistas jaunuolis: ilgšis, choleriškas, kai kalba, bet turbūt mieliau prie knygų patylėtų. Ėmiau sekti tą senjorų grupę, nes gidas kalbėjo labai garsiai ir greitai, o seneliai (kai kurie gal neprigirdintys) buvo juokingi. Tik dvi pagyvenusios moterys buvo toje grupėje. Viena turbūt buvusi mokytoja – sausa, skvarbių akių, nuolat įsiterpinėjo į gido pasakojimą. Kita – paprastesnė, apkūni moteriškaitė, jai karas nebuvo įdomus. Lipant laiptais ta mokytoja prisigretino prie gido (aš lipau priešais juos) ir ėmė klausinėti apie kažkokį istorinį momentą. Ji padarė mokslinę prielaidą ir norėjo, kad gidas ją patvirtintų. Gidas, ieškodamas žodžių, atsiduso: „Tpruuuuu…“ Mokytoja: „Kas čia dabar buvo? Ką čia reiškia tas jūsų tpruuuu?“ Gidas jai: „Čia turbūt išlindo tas archaiškas lietuvio ryšys su arkliu…“ – ir toliau maloniai aiškino, kad mokytojos istorinės prielaidos, taip giliau paanalizavus, neįmanoma įrodyti… Gidas vis bandė juokauti, tarsi stovėtų priešais kitokią, gal vaikų, auditoriją. Senjorų juokas neėmė. Gidui atkreipus visų dėmesį į mane, kadangi užėjo kalba apie masyvius sidabrinius papuošalus (paklausė, ar nešiočiau tokius – ačiū, ne) keli senukai ėmė linksmai šaudyti akimis į netikėtai prie jų prisišliejusią jauną moterį, tas juos atgaivino… Tiesa, ne visus. Vienas senelis liūdnai pasėdėdavo kiekvienos salės kampe pastatytoje kėdėje, ir jį tedomino jo paties besibaigianti istorija ir praloštas karas. Pakalbinau jį, padrąsinti norėjau – nes aš irgi pavargau į pabaigą ir norėjosi atsisėsti – jis tik pažiūrėjo į mane net ne šuniškomis, o tuščiomis akimis – nes šuo jaučia empatiją, o šitas senelis – tik nuovargį. Mirties žvilgsnis. (Death gaze?) O šiaip karo muziejus yra… žudymo muziejus. Baisiai atrodo šautuvai su durtuvais – įsivaizduoju kraują ant jų. O homoerotikos kiek – stulpai, lazdos, skylės, galvutės – patrankų kamienai pasiskolinę formą iš dorėninių kolonų ir… falų. Viena patranka net atrodė tarsi būtų su venom – nors tai lyg ir įtrūkimai. Keista, kai kur ekspozicijose pasirodo kunigų fizionomijos. Nors ne, nekeista, tik iš esmės labai simboliška: tas jų Dievas yra žiaurus, jam reikia kraujo, jis pateisina ir laimina mirtiną nuodėmę. Tai daug ką pasako apie religiją… „Lituanicos“ salėje nustebau, kad lėktuvas raudonas. Gal ir esu tai mačiusi, bet vis pamirštu, nes ir tų laikų fotografija, ir Raimundo Vabalo filmas nespalvotas – įsikalė į vaizduotę. Įdomūs radiniai katastrofos vietoje: stiklainis su šokolado plytelėmis, doleriai, kuriuos lakūnai buvo įsisiuvę į marškinių rankogalius, nepasiekę adresatų laiškai, medikamentai nuo jūros ligos (juk lėktuve tikrai supa!). Gidas pasakoja: „Štai du šimtus kilogramų sveriantis lėktuvas kabo virš galvų. Ar skristumėt tokiu? [senjorai neatsako] Ten ant sparno užrašas ANBO, nes savininko vardas Antanas, o žmona tai buvo Bronė, bet jis ją vadino Bone.“ Kitoje salėje: „Neglostykit šito arklio, nes jis jau šimtą metų čia stovi, tikra iškamša. Čia kumelė, tiksliau. Vardu Birutė.“ Senjorai nesijuokė. Juokiausi tik aš. Ne, visiškai nuostabus muziejininkas. Paskutinėje salėje sako: „Šitas Harley Davidsonas turbūt ir dabar užsivestų, bet man, muziejininkui, niekas neleidžia.“ Senjorai sujudo: „Tai pripilam benzino ir užvedam!“ Ten juos ir palikau.

(iš dienoraščių, 2016 m. liepos mėn.)

Po Lietuvą 10 dienų

Kaskart grįžusi į Lietuvą elgiuosi vis kitaip, jaučiuosi vis kitaip. Nėra vienodo požiūrio, laikysenos, viskas kinta – keičiuosi aš pati, keičiasi gimtasis kraštas, vis kitus ir pasikeitusius randu žmones. Šįkart mano požiūris į savus itin taikus, pirminė grįžimo euforija išgaravo gan greitai, pajutau, kad noriu ir galiu per keturias savaites įsigyventi, todėl nusprendžiau neužsirašinėti savo įspūdžių dienoraštyje, kaip paprastai darau.

Patirti, išgirsti, pagalvoti ir… paleisti. Kartais tai, kas nedokumentuojama tučtuojau, pasisėja ir sudygsta labai netikėtu supratimu, mintimi, daug vėliau – šito dar turiu sulaukti. Kol kas tiesiog plūduriuoju emocijose.

Po dešimties dienų kelionės per Lietuvą esu pavargusi, bet laiminga. Kas čia vyko ką tik, suprasiu vėliau. O gal niekada nesuprasiu – irgi nieko tokio. Svarbiausia – man taip atrodo – šitie patyrimai mane kažin ko pamokė, mane kažin kaip pakeitė. (Nebūtina tiksliai žinoti, ko ir kaip.)

Nors į svečius atvykti visur, išskyrus Klaipėdą, pasisiūliau pati, laisva valia ir norėdama patirti lengvabūdiškų nuotykių, organizavimo darbų buvo nemažai, ir man padėjo gražus būrelis žmonių.

Ačiū tiems, kurie mane gaudė autobusų stotyse, vedė į salę pas publiką, skleidė apie mano knygą ir renginį žinią, o po renginio – maitino mane, girdė mane arbata ar jėgermeisteriu ir migdė, kartais net savo namuose. Su jais ir pas juos aš jaučiausi namie. Jaučiuosi reikalinga ir laukiama. Esu dėkinga žmonėms, be kurių visos šitos kelionės nebūtų:

Ačiū Robertai už atkaklumą ir šiauliečių “Mūzynui“ už šiltą rašytojų dienos šventę, taip pat Ramunei iš “Šiaulių naujienų“ už tai, kad yra sąžininga žurnalistė.

Ačiū Lolitai iš mažiausios Panevėžio bibliotekos “Židinys“, kur priklydusiam katinui ir rašytojui visuomet atviros durys.

Ačiū Mindaugui, kuris Akmenės Krašto muziejuje saugo tokią drugių kolekciją, kurios pavydėtų Nabokovas, o namuose laiko tokį šuniuką, kokio pavydžiu aš.

Ačiū Sondrai ir Klaipėdos rašytojams, kurie susiburia ir ugdo, remia, skaito vieni kitus. Taip pat I. Simonaitytės bibliotekos administracijai, kuri man suteikė prašmatnią nakvynės vietą pačioje miesto širdyje.

Ačiū Aurelijai iš VDU, kuri patikėjo man pravesti paskaitą filologams magistrantams – kitaip, tariant, pakvietė kipšę į bažnyčią! Ačiū daktarytei Akvilei – už nakvynę Kaune ir vaistus nuo peršalimo. Ačiū Nomedai – už ekskursiją po Žaliakalnį ir ne tik.

Ačiū Vidai – būsimai Premjerei – už Utenos bibliotekos tvarką, ponui Protui už puikų mano eilėraščio perskaitymą, poetui Panavui už knygą ir autografą, Kristinai – už vakarienę ir širdingą pokalbį.

Ačiū visiems, pirkusiems mūsų leidyklos knygas – jūs remiate mūsų veiklą ir skatinate mus dirbti dar geriau!

Ačiū visiems, atėjusiems į mano paskaitas – jūs vertėte mane pasitempti ir džiuginote šiltu priėmimu, klausimais ir net prieštaravimais – kaip būtų nuobodu, jei mes tik sutiktume su kitų nuomone!

Ačiū už atsiliepimus – laiškus, kuriuos man siunčiate po paskaitų! Tegaliu palinkėti vieno – nenustoti rašyti, rasti priežastį savyje.

Ekspreso Zarasai-Vilnius vairuotojui, parvežusiam mane iš paskutinės gastrolių vietos pustuščiame autobuse, ačiū už jaukią kompaniją ir tvirtą rankos paspaudimą. Visiems kitiems vairuotojams ir pakeleiviams ačiū už nugirstas ar papasakotas istorijas.

Tikra tiesa, kad keliauti reikia žeme, o ne oru, tik tada susipažinsi su ta šalimi, kuria keliauji. Iki šių gastrolių daug mažiau pažinojau Lietuvą ir jos žmones.

Esu visiems dėkinga už patirtį ir tikiuosi, kad visos tos draugysčių ir naujų projektų užuomazgos subręs ir sudygs… jau šį pavasarį.

Galiu visus informuoti, kad sniego Lietuvoje likę visai nedaug (tik miške, kapinėse ir viename Žemaitijos ruože), paukščiai virtinėmis grįžta, seneliai smagiai kruta, kiemai iššluoti ir laukia svečių, pasaulis pasiruošęs sprogti ir žydėti! Pagal planą turėčiau grįžti į Lietuvą šiais metais dar kartą – vasarą.

O dabar – (mažiau nei) savaitė individualių susitikimų, diskusijų, konsultacijų ir knygų skaitymo. Juk negaliu visų, kurias nusipirkau, vežtis kartu su savimi – lagamine netilps. Be to, mano intravertiška pusė spaudžia, jos reikalavimas paprastas: tylos, vienatvės ir rašymo.

Todėl mano gastrolės baigtos.