Gydantis rašymas (4)

(Tęsinys. Pradžia čia.)

Siaubas ar tragedija?

Filosofas Alainas de Bottonas pastebėjo skirtumą tarp siaubo istorijos ir tragedijos. Pasibaisėjimą mums kelia faktai, išdėstyti sausai, neparodantys priešistorės, žmonių charakterių, neleidžiantys su tais žmonėmis tapatintis. Atsiriboję nuo nusikaltėlio, lengvai galime pavadinti jį monstru, ne žmogumi. Atėmę iš jo žmogiškumą, lengvai galime nužudyti.

Turbūt girdėjote tas baisias istorijas apie vaikus, kuriuos nužudė tėvai ar įtėviai. Kokia buvo visuomenės reakcija? Kai kurie geri žmonės ėmė šaukti, kad būtina įvesti mirties bausmę. Manau, jie sureagavo į faktus ir neįsijautė į žmogžudžių kailį, nepagalvojo, kad nusikaltimas yra tų žmonių gyvenimo tragedija.

Tragedija dramoje – tai istorija, kurioje vyksta skausmingi dalykai ir kurios pabaiga nelaiminga. Dažniausiai finale žūsta pats herojus arba jam labai svarbus asmuo. Istorija baigiasi kieno nors mirtimi. Ar retai skaitome tokias istorijas, matome filmus, kur daug žiaurumo?

Teatre vis dar statomos senovės graikų tragedijos, kurių herojai daro siaubingus nusikaltimus. Štai Edipas nužudo savo tėvą, veda savo motiną, susilaukia su ja vaikų, tada viskas išaiškėja, Edipo motina/žmona nusižudo, jis pats išsiduria akis ir išeina elgetauti… Ką jaučia publika, sekdama šios istorijos vingius? Šaukia, kad reikėjo Graikijoje įvesti mirties bausmę?

Katarsis

Senovės graikų filosofo Aristotelio nuomone, tragedija nėra vien siaubas, beprasmis klaikių įvykių srautas. Tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti tragediją, turi progą pajusti katarsį – dvasinį nušvitimą, pakylėjimą, svarbių dalykų suvokimą, apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia. (Išties yra išlikę pasakojimai apie anuometinio teatro poveikį: spektakliai vykdavo nuo ryto iki vakaro, ir publika tiek įsiaudrindavo, kad „moterys gimdė, o vyrai alpo“.)

Štai, kaip žiūrėdamas į Ludovizio Junonos skulptūrą katarsį apibūdino klasicistas poetas ir filosofas Friedrichas Schilleris: „Vienų dalykų neįveikiamai pagauti ir pritraukti, o kitų laikomi per atstumą, mes vienu metu išgyvename ir didžiausios ramybės, ir didžiausio susijaudinimo būseną, ir atsiranda tas nuostabus jausmas, kuriam intelektas neranda sąvokos, o kalba — žodžio.“

Vadinasi, tokį didelį skirtumą gali daryti vien įsigilinimas į dalykus, kurie papildo faktus emocijomis. Smurtas netenka galios, kai publika supranta, kokie buvo veikėjo elgesio motyvai ir mato įvykių sekos priežastingumą.

Dėmesio vektoriai

Introspekcija, žvilgsnis į savo vidų, yra bandymas suprasti, kas įvyko praeityje, įprasminti atminties įvykius. Kaip dažnai esu girdėjusi, o jūs gal patys esate sakę: mano gyvenimas toks spalvingas, kad galėčiau apie jį parašyti romaną. Labai laukiu tokių romanų! Tik perspėju dėl vienos smulkmenos: tame romane veiksite ne tik jūs, pagrindinis personažas, kurį nuskriaudė visas pasaulis, tame jūsų romane turės atsirasti dar keli stiprūs veikėjai ir jūs turėsite įsigilinti į jų elgesio motyvus. Tam, kad suprastumėte kitus, turėsite atsistoti į jų poziciją, pasakoti iš jų perspektyvos, matyti pasaulį ir save jų akimis. Šitai yra labai brangi patirtis, kurios jums linkiu.

Susidomėję kitais, nukreipę dėmesio vektorių nuo savo asmens į pasaulį, matydami pasaulį kitų akimis, jau nebegalime kaltinti kitų tuo, kas gal išties buvo mūsų pačių kaltė. Nekalbu apie nusikatimų aukas: niekas negali išteisinti prievartautojo arba žudiko. Bet net ir juos turime pabandyti suprasti. Turime įsivaizduoti Hitlerio (ar kokio kito monstro) vaikystę ir verkti, kai jį muša sadistas tėvas, pykti dėl jo mazochistės motinos atsisakymo apginti vaiką. Visada verta rašant paklausti savęs: o ką aš būčiau daręs to kito žmogaus vietoje?

Kas, jeigu aš nuskriaudžiau kitą? Kas, jeigu mano nuskriaustas žmogus negalėjo apsiginti ir aš tuo pasinaudojau? Baisiausias dalykas man yra negalinčiųjų apsiginti, nekaltų, mažų ar silpnų padarų skriaudimas. Todėl sakau: smurtas prieš vaikus yra dar viena skaudi tema, apie kurią lietuviškoje terpėje vis dar, galima sakyti, tylima. Laimė, turime Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir „Baltą katytę“…

Priežastingumas ir prasmė

Rašydami apie savo gyvenimą, esame priversti atrasti įvykių nuoseklumą, priežastis ir pasekmes, ko tikrovėje gal ir nėra. Gyvenimas yra chaotiškas atsitiktinumų laukas. Cikliška pasaulyje tik gamta, bet ir gamta nėra pastovi, ji nuolat kinta. Iš kur tas tvarkos įspūdis literatūroje? Mūsų sąmonė, mūsų vaizduotė sukuria tvarką. Bet būtent toji tvarka padeda mums įprasminti praeitį, suprasti save, savo poelgių motyvus ir pasekmes, bandyti kažką keisti savyje ir aplinkoje.

Nesupratę nepasidarytume išvadų. Nepasidarę išvadų sukamės užburtame kasdienybės rate. Reikia sustoti, atsitraukti, nugrimzti į apmąstymus ir keisti kryptį. Rašymas yra puiki priemonė. Nes juk rašydami ir grimztame, ir mąstome, ir randame naujas kryptis.

Empatija ir užuojauta gimdo žmogiškumą

Kuo daugiau mūsų aplinkoje užuojautos, tuo daugiau žmogiškumo, tuo mažiau bus tokių, kuriems žiauriai nepasiseks užsikabinti už gyvenimo… Štai jums mano motyvas, kodėl reikia rašyti ir publikuoti literatūrą: mes privalome įsijausti į kitų istorijas, perteikti jas, kaip savo, sužadinti skaitytojų širdyse gilią užuojautą.

Menas leidžia prisiliesti temų, kurios per skaudžios. Matyti pro kaukės akių skyles, pasakoti kito balsu, įsikūnyti į kitą ir tapti drąsesniu. Atverti žiūrovui lyg ir kito žmogaus žaizdas, kurios iš tiesų yra tavo paties.

Mūsų žmogiškumas matuojamas tuo, kaip sugebame įprasminti savo istorijas. Kodėl mums šiandien, kaip niekad, reikia rašyti? Todėl, kad esame paveldėję ir nuolat išgyvename traumas, kurios mus izoliuoja nuo kitų, o rašymas atveria galimybę suprasti save, atlikti išpažintį ir būti išgirstam. Rašydami gyjame patys ir leidžiame gyti savo skaitytojams. Rašydami mokomės iš savo ir svetimų klaidų, mokomės iš legendų, kurias paveldėjome. Taip tvarkomės su praeitimi — savo, tėvų, tėvynės. Rašydami įsivaizduojame ir programuojame ateitį.

Nuo dienoraščio iki romano

Turime rašyti daugiau ir daugiau dalintis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau gydančio rašymo reikalingumą ir galią. Bet nė vienas autorius nepradėjo savo karjeros nuo romano. Visi pradeda nuo introspekcijos ir mažų, dažniausiai nesėkmingų, bandymų.

Gydančio rašymo pradžia yra dienoraštis. Ši priemonė naudojama ir psichologinėje terapijoje. Dienoraštis turi būti skirtas tik sau ir gydomąją galią pajunta pirmiausiai patys dienoraščio rašytojai. Pastebėta, kad ilgai rašant dienoraštį pagerėja tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pasitaiso imuninė sistema, kepenų ir plaučių veikla, gerėja atmintis, mažėja kraujospūdis, greičiau pasveikstama po ligos, mažėja vizitų pas gydytojus, gerėja nuotaika ir mažėja stresas bei iš baimės kylantis priešiškumas aplinkai.

Rašydami išmokstame geriau išreikšti savo jausmus, rišliau pasakoti istorijas, sklandžiau kalbėti, tampame atidesni sau ir kitiems. Išmokstame priimti kito nuomonę ir argumentuotai išdėstyti savąją. Dienoraščio rašymas padeda pagrindą ilgalaikiam santykiui su literatūra, leidžia atrasti savo balsą, autorinį stilių, moko nemeluoti.

Ne viską, ką rašome dienoraštyje, būtina skaityti — kyla pavojus, kad imsime mėgautis savo žodžiais, užuot būdami savikritiški. Arba atvirkščiai — imsime smerkti save už tą purvą, kuris dienoraštyje liejasi laisvai. Dienoraštis naudingas ir tada, kai suplėšomas ar sudeginamas. Svarbiausia, kad rašydami atvėrėmė duris iš savo vidinio pasaulio į išorinį. Leidome sau būti atviri ir atviromis akimis.

Pabaigai

Mes nesitaškome šiaip sau, mes visi skęstame. Mes visi išgyvename vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo turime tvarkytis. Mūsų visų istorijos tragiškos, nes finale visi mirštame. Bet ar tai svarbu? Ar svarbiau yra ta istorija, kurią po savęs paliksime? Koks bus mūsų kartos, mūsų amžiaus naratyvas?

„Marmuro luitas, nors jis visada yra ir bus negyvas, vis dėlto gali tapti gyvu pavidalu architekto ir skulptoriaus rankose; o žmogus, nors jis yra gyvas ir turi pavidalą, dėl to dar toli gražu nėra gyvas pavidalas. Kad jis pasidarytų juo, reikia, kad jo pavidalas taptų gyvenimu, o jo gyvenimas — pavidalu. Kol mes tik galvojame apie jo pavidalą, jis yra tiktai negyva abstrakcija; kol mes tik jaučiame jo gyvenimą, tas gyvenimas neturi pavidalo, yra tiktai impresija. Tik tuomet, kai žmogaus forma gyvena mūsų pojūčiuose, o jo gyvenimas susiformuoja mūsų intelekte, jis tampa gyvu pavidalu; taip esti visais tais atvejais, kai mes sakome, kad žmogus gražus.“ — Friedrichas Schilleris.

(pabaiga)

Gydantis rašymas (2)

(Tęsinys. Pradžia čia: nuoroda.)

Rašome sau

Taigi pradedame rašyti. Rašome, visų pirma, sau, su uždarytomis durimis, vieni patalpoje, rašome į sąsiuvinį ar kompiuterio dokumentą, kurio niekas neskaitys. Turime būti ramūs dėl to, turime sau pažadėti, kad tai saugi vieta išpažinčiai.

Taip rašo ne tik žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Taip prasideda bet kuris mano kūrinys. Aš viena, saugioje vietoje, niekas nematys to, ką tuojau parašysiu. Taip rašomi pirmieji eskizai, taip dokumentuojami pamąstymai straipsniams, taip pildomas dienoraštis.

Psichologai teigia, kad traumas patyrę žmonės, nesvarbu, rašytojai ar ne, pagelbsti sau užrašydami savo gyvenimo situacijas saugioje ir nekritiškoje aplinkoje, ir taip atveria sienas, kurios išauga patyrus traumą. Taip pat per rašymą siekiama rasti panašų dalyką išgyvenusius žmones ir pasidalinti istorijomis, gyti drauge.

Kalbame apie traumas ir tabu

Štai Lietuvos didžiausia nelaimė yra savižudybės. Apie tai lietuviškai parašyta labai mažai. Dažnai savižudybės situacija pasirenkama kaip žavingas siužeto sprendimas, būdas paaištrinti veikėjų charakterius, padėti istorijoje tašką, kai nežinai kuo baigti. Retai junti, kad autorius sąmoningai pasirinko tokią peripetiją ir dar rečiau junti, kad autorius jautė atsakomybę prieš visuomenę, tą mūsų skaudulių kupiną aplinką, kurioje beveik kiekvienas pažįsta arba žmogų, kuris nusižudė, arba jo artimuosius. Savižudžių yra ir mano giminėje, ir mano profesijos aplinkoje.

Vienas pirmųjų lietuviškų leidinių, kuriame bandome pasakoti istorijas apie tai, kaip išgyvenama artimojo savižudybė, yra knyga… be autoriaus ir pavadinimo. Man tai yra ženklas, kad bijoma net paties žodžio savižudybė ir vengiama stigmos, kurią gauni apie tai kalbėdamas. Jeigu žinote tokią istoriją, jeigu ši tema liečia jus asmeniškai, prašau, kalbėkite apie tai, rašykite apie tai ir dalinkitės tuo su kitais. Tyla yra baisiausia žudikė.

Dažnai rašymas iš traumos yra atsiprašymas, savotiškas kaltės atpirkimas. Apie paradoksą, kai kalti mes jaučiamės net ir tuo atveju, jei patys esame aukos, šįkart nekalbėsiu. Bet galiu tik paminėti dar kelias tabu temas, kurių dar pakankamai neaprašėme: išprievartavimas, tėvų ar vaikų nužudymas, abortas, gedulas, sunki liga šeimoje, neįgalūs artimieji, nepatogus, „nenorminis“ seksualumas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo.

Žinoma, pramoginėje (žanrinėje) literatūroje laisvai liejasi kraujas (ne menstruacinis, žinoma) ir vyksta neatpažįstamai stilizuotas seksas. Kita vertus, tokia literatūra padeda ištraukti į šviesą ir pasimėgauti savo žemaisiais instinktais, baimėmis ir geismais, o paskui juos vėl saugiai paslėpti ir išlikti „padoriais“ žmonėmis.

Randame žodžius tam, kas nenusakoma

Juk skaitinius renkamės ieškodami pusiausvyros tarp tikrovės ir poilsio: jei dienomis rūpiniesi mirštančiais nuo vėžio vaikais, kažin, ar prieš miegą dar nori skaityti tikrovišką romaną apie tai. Tikrovę sušvelnina kai kurie žanrai, pavyzdžiui, maginis realizmas — ne visi suvokia, kad Marquezo romanai yra kupini ne tik vienatvės, bet ir smurto, nes jis pats buvo to žiaurumo paveiktas — Marquezas buvo Kolumbijos žurnalistas ir jo kūriniai atspindi sudėtingą šalies istoriją ir dabartį. Taip autorius pasiekia savo tikslą: priverčia susimąstyti apie pasaulį.

Panašiai veikia žurnalistiniai Joe Sacco komiksai — tikros istorijos, žiaurumu lenkiančios dokumentinį filmą. Tačiau tai, kad visi veikėjai yra nupiešti, mums leidžia į jų tragedijas žiūrėti neužsimerkiant. Nuryjame sacharinu apvilktą piliulę ir taip turime galimybę pasveikti.

Jei dabar skaitote italės Elenos Ferrantes pirmąją neapolietiškojo keturtomio dalį „Nuostabioji draugė“ (išleido Alma littera), taip pat galite pastebėti, kaip elegantiška forma padeda priimti siaubingas dviejų mergaičių vaikystės aplinkybes (man tai daug kuo priminė vaikystę Šiauliuose, darbininkų apgyvendintame penkiaaukštyje). Ferrantes romanai nėra žanriniai. Tiesiog jų forma ir turinys susiliejo į viena, ir mes pajėgiame jos tikrovės aprašymą priimti, nes tai nėra autorės sadizmo ir ekshibicionizmo mišinys. Tai autorės stiprios asmenybės ir meistriškumo išdava.

Terapinis ir kūrybinis rašymas

Terapinį rašymą nuo kūrybinio rašymo skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, išsirašyti, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Literatūros kūrinio autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją.

Tačiau visai įmanoma, kad žmogus, išrašantis savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

Net jeigu rašome tik sau, neplanuojame teksto publikuoti, galime jį duoti paskaityti draugui ar anonimui, tiesiog tam, kad pajustume žmogų „kitoje laido pusėje“ ir nesijaustume tokie vieniši. Kartais tokios patirtys, kai skaitytojų yra vos keletas, bet jie pažįstami ir reaguoja tiesiogiai, yra daug svarbesnės, negu ženklus skaitytojų skaičius, kurio net nepajėgi įsivaizduoti: vienas tūkstantis ar vienas milijonas, tai tik statistika ir tas pats galvos svaigimas. O komentarus ir kritiką priimi vis tiek iš tų, kuriuos matai ir pažįsti.

(bus daugiau)

Apie pralaimėjimo minutę

Naktis su katinu (svečiuose pas L). Iki pusės trijų ryto slampinėjo po aplinkinius kiemus, nes viduje išlaikyti nesugebėjau. Pasitikėjau savo įtaka, paleidau pasivaikščioti, maniau, kad šaukiamas pareis. Ne, išėjo. Pažiūrėjom filmą, apie pusę dvylikos nuėjom miegot. Prabudau apie pusę trijų: kur katinas? Nė garso. Viršuje kaimynai kalbasi, rūko, paskui – mylisi. Girdžiu tik moters dejavimą, kuris atrodo suvaidintas, pernelyg tobulas. Net pamaniau, kad jie žiūri filmą. Bet garsas labai tikroviškas, stereo. Tikroviškas, bet sumeluotas. Vyro garsų nesigirdi. Šiek tiek girgžda lova. Paskui katino skambaliukas už tvoros. Paskui ant tvoros – katinas, miauksi, kviečia mane. Išeinu į kiemą, atsiliepiu jam, nešuosi namo, uždarau visas duris. L nenori, kad išleisčiau į kiemą, tegu nuo šiol bus viduje. Prasideda statusų kova. Bet kur tu su katinu pakovosi? Nepasiduodu tris valandas. Miauksi: išleisk. Miauksi: pažiūrėk, kas čia. Miauksi: einam į kiemą? Miauksi: einam valgyt? Nusprendžiu paveikti jį savo valios jėga.

Sakau jam: tavo valia didelė, bet mano – dar didesnė. Vaikeli, aš romanus rašau! Su kuo tu kovoji? Suimu už čiupros – negali nieko padaryt, guli skreite ir šnopuoja tankiai, susijaudinęs, akys išprogusios, uodega viksi, tik paleisk, jau trūkčioja, tik paleisk, kad spriegs iš rankų – ir vėl miau! Pagaunu parsinešu į lovą, numetu, suėmusi už čiupros – daug kailio neteko – ne, aš visai ne pikta, bet griežta, stoviu ant keturių ir šnypščiu ant jo – lyg išsigąsta, bet vis tiek jis stipresnis, vėl miau! Trenkiu per galvą – nestipriai, bet suskamba makaušėlis. Susigūžia. Ima bijoti mano rankų. Tai nėra malonu matyti. Katinas turi veržtis į mano rankas, o ne bijoti. Ar gadinu mūsų santykius? Kam atvežei čia? Varom namo, miau? Ne, eik miegot, pasiguldau šalia, šnopuoja, trūkčioja, tik paleisk – spriegia iš rankų, stovi prie durų ir kiau, kiau…

L ryte klausė, ką veikiau su tuo katinu. Pasakiau, kad skaičiau FB straipsnius – tas tiesa, perskaičiau atsiliepimą apie vieno lietuvių poeto dramą, kurią surežisavo vienas lietuvių teatro genijus, spektaklis tai šūdas toks, jauna kritikė taip ir parašė, poetas pasiuto, nebesupranta pasaulio, jo nebesupranta pasaulis – o man pamoka, man klausimas: ar pati taip nedarau? Ar nekaltinu kritikų už tai, kad mano romanai yra tik asmeninis kerštas pasauliui? Lūzerės kerštas? Ne, aš tikiu, kad rašau gerai. Bet poetas irgi tiki, kad jo pjesė puiki! O režisierius gi negalėjo prastai surežisuoti – pasaulinio lygio genijus! Tai kaip čia išeina, kad šūdas? O auditorija juokiasi ne tose vietose ir ne iš to, dėl ko reiktų juoktis. Pažįstu tą neadekvatumo pojūtį: kai sėdi salėje, kuri juokiasi iš meilės, juokiasi iš tiesos, juokiasi iš žmogiškumo. Nes poetas (arba režisierius) sukūrė tokį spektaklį, kuriame leidžiama iš to juoktis. Tai vadinama „publikos juokinimu“ – viena iš dešimties didžiausių teatrinių nuodėmių yra juokinti publiką be reikalo. Nejuokink publikos be reikalo – tai atsirūgs. Nes norėsi pasakyti rimtai, o ji jau patikėjo, kad atėjo į vodevilinę dramą, šampės įpisusi, pažiūrėti komediantų šou, susitikti su žvaigždėmis, vulgarybės, juokeliai nešvankūs, o poeto širdis tai verkia… Dėl savęs. Turbūt sunku patikėti spektakliu, kuriame rimti personažai tik menininkai, o visi kiti, visų kitų profesijų žmonės – karikatūros. Todėl tikiu jaunąja kritike: spektaklis šūdas.

Kartais skaitau poeto tekstus – tęsia sovietinę tradiciją, pildo tą patį kanoną. Nes jis yra tas aklasis, kaip pats pavadino save, tas, kuris turi vaikščioti po dykumą keturiasdešimt metų. Dabar Lietuvoje madinga alegorija: Mozė vedžioja po dykumą keturiasdešimt metų, kad prasisuktų kartos, kad toji, kuri gimė faraonų nelaisvėje, išmirtų, o naujoji karta būtų laisva ir pasirengusi apsėsti naują, pažadėtąją žemę. Kaip ir visos alegorijos ar metaforos, šitoji turi keletą problemėlių. Gal čia nesiplėsiu. Bet pirmoji būtų: lietuviai nėra klajokliai. Mes niekur neišėjom. Mūsų kaimynai nepasikeitė. Todėl ir kultūra keičiasi labai lėtai, o gal visai nesikeičia. Tie, kurie išėjo keturiasdešimčiai metų – emigrantai. Aš esu viena iš tų, kurie išėjo klajoti po dykumą. Poete, tu niekur net neišėjai, todėl tavo akyse nėra dykumos. Tu vis ten pat, pas faraoną, ir valgai iš jo rankos.

Ar apie tai mąsčiau kovodama su katino valia? Šiek tiek. Galbūt. Kai mąstai, mintis atsiranda kaip nuojauta, beveik be teksto. Kai rašai vieną nuojautą, gaunasi visa ilga pastraipa, visas esė. Ryte L nieko iš to nepapasakojau. Tik pasidalinau smagiausia kovos su katinu minute: savo pralaimėjimo minute.

Nes ėmė švisti, o mes vis dar gaudėm vienas kitą. Katinas jau darėsi panašus į šunelį, kas nebuvo malonu matyti. Patapšnojus ant jo pagalvėlės dėžutėje, paklusniai atsiguldavo. Pamaniau, kad laimėjau. Cha cha. Ir vėl pabėga, ir vėl miau. Kai patupdau ant pagalvėlės, žiūri į mane su siaubu, gal baiminga pagarba, nors kažin, o uodega daužosi kaip šunelio. Vizgina uodegą katinas. Siaubinga. Ar įmanoma pasiekti, kad jis paklustų man, jo vergei? Jis gi karalius. Kas čia dabar darosi? Nuolaidų nebus. Švinta. Žvilgčioju į laikrodį. Ne, nesupykau, neišliejau ant jo savo bendrinių gyvenimo nuoskaudų. Tik sykį paklojau jį pilvu žemyn ant pripučiamo čiužinio, kurį man paklojo miegoti L, ir laikiau tikrai stipriai prispaudusi, tai buvo baisiausia mano priemonė. Nepadėjo, aišku. Švito. Sakau, tuoj prabus paukščiai. Jauti? Tuoj prabus paukščiai. Ir abu klausom: ar čia šarka buvo? Klausom: aha, dar kartą sugirgždė šarka. Tada dar vienas paukštis ir dar kitas. Žiūrim su katinu vienas į kitą: jis dėžutėj, ant pagalvėlės, aš – sėdžiu prie jo ant grindų. Ir staiga katinas, dievaži, nusišypsojo su tokia ironija… Ką – paukščiai, ane? Cha. Viskas, ane? Dabar tikrai einam ten, kur kviečiau. Jokio miau. Jis tylėjo. Sarkastiškai. Taip, sakau (garsiai), prabudo paukščiai, katinėli, todėl mes einam valgyti pusryčių. Tiksliau, tu eini, o aš tau patiekiu.

Jeigu čia tris valandas vyko kova su vampyru iki pirmųjų gaidžių, tai jau nebežinau, kas buvo vampyras. Maniau, kad jis, bet galbūt ir aš. Pralaimėjau. O gal laimėjau? Be žodžių ir miauksėjimų atsistojam abu ir einam virtuvėn. Įdedu maisto. Ėda. Tada atsidūstu ir tarsi paleista nuo užkeikimo einu į savo gultą. Krentu ir užmiegu. Pamiršau, kad katinas be antkaklio netgi: juk nuėmiau, kad L nepažadintų. Nepastebėjau, kad prie L langas atvertas tiek, kad katinas laisvai išlįstų. Miegojau tol, kol visai tapo šviesu. Septintą vėl įkišo galvą į mano kambarį: miau? Atsikėliau ir vėl papildžiau dubenėlį (antrieji katino pusryčiai). Vėl grįžau miegoti. Kai vėl prabudau, buvo beveik devynios, šeimininkai prabudę. Katinas kaip tik grįžinėja pro langą… nes buvo pabėgęs. Kas man beliko? Juoktis.

(iš dienoraščio 2016 sausis)